Normalumas – intymesnis požiūris į save

Nepatogus kinas
2019/09/27

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Ada Balčiūnaitė
Jaunasis žurnalistas
Normalumas – intymesnis požiūris į save

Prieš ruošiantis žiūrėti bet kokį filmą, mano pirmas impulsas yra surinkti kuo daugiau medžiagos, pavyzdžiui. anonsų, recenzijų, atsiliepimų. Esu įsitikinusi, kad tai padeda įsigilinti į kūrinį nuo pat pirmos sekundės, taip pat tokiu būdu ne taip lengva praleisti svarbias detales. Tačiau visuomet atsiranda filmų, kurie nepaklūsta taisyklėms. Pažiūrėjusi žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ šiemet pasirodysiantį Normalumą, supratau, kad gana sudėtinga būtų pasakyti, ką simbolizavo konkrečios scenos. Žinoma, galima pasinaudoti visur reklamuojama šio filmo tema – lyčių stereotipai –tuomet pagriebti keletą lengvai interpretuojamų scenų ir pasamprotauti apie nuo vaikystės ugdomas moteriškumo ir vyriškumo roles. Tai būtų nė kiek ne prastesnė recenzija, tačiau, mano nuomone, ji neaprėptų visų genialių šio filmo tematikos niuansų. Nenorėdama šių niuansų praleisti pro pirštus bei ieškodama paaiškinimų, susipažinau su filmo režisiere Adele Tulli. Ji maloniai sutiko pakomentuoti man iškilusius klausimus, šiuo interviu norėčiau pasidalinti ir su jumis.

Tikriausiai pirmasis dalykas, kurį tenka pastebėti žiūrovui yra įprastos filmo struktūros bei siužeto nebuvimas. Ar taip įsivaizdavote filmą nuo pradžių, ar apsisprendėte kūrybinio proceso metu? Kodėl manote, jog toks būdas yra geresnis filmo idėjai perteikti, nei pasakojamos keleto žmonių istorijos?

Šis projektas buvo dalis mano doktorantūros praktikos, kurią atlikau Roehampton universitete, Londone. Pirmojoje tyrimų fazėje keliavau iš Šiaurės į Pietų Italiją, naudodamasi automobilių dalijimosi platforma. Tokiu būdu siekiau užmegzti pokalbius su kuo daugiau atsitiktinių žmonių. Šių kelionių metu, man teko galimybė diskutuoti su nemažai įvairių pakeleivių apie tai, kaip socialinės normos daro įtaką mūsų gyvenimams ir formuoja mūsų identitetą. Šie pokalbiai padėjo atrasti keletą pagrindinių temų, kurias vėliau išplėčiau savo filme, ir tuo pat metu leido suprasti, kad aš nenorėjau apsistoti prie keleto žmonių istorijų. Mane labiausiai domina kolektyvinė lyčių normų patirtis, o ne keleto individualių asmenybių. Atmesdamas linijinį pasakojimo būdą, filmas Normalumas tampa daugiasluoksne mozaika, kurios dėka kūrinyje galima atpažinti kultūriškai sukonstruotos lyties atspindį bei atskleisti tikrąją lyties prigimtį – socialinį, kolektyvinį vaidinimą. Būtent dėl to, filmo tikslas nėra reprezentuoti keleto protagonistų realybes, bet kelti klausimus apie hetero-normatyvias ir patriarchalines socialines struktūras.

Nemažai simbolių, filme kalbančių apie stereotipų keliamas problemas, yra susiję su išoriniais dalykais, pavyzdžiui, išvaizda, apranga, įvairiais užsiėmimais. Ar manote, kad lytis yra išreiškiama tik žmogaus išorėje?

Manau, kad yra sudėtinga atskirti mūsų vidų nuo išorės. Nesiginčiju, kad lyčių išraiška turi nemažai teatrališkų elementų, kurie dažnai pasireiškia kaip bendra gestų, kūno kalbos ir mados kodų mizanscena. Tačiau tai, kaip mes užimame savo vietą pasaulyje, daro įtaką ir mūsų daug intymesniam požiūriui į save.

Iš pirmo žvilgsnio, scena su iliuzionistu tarytum pati save neigia. Atlikėjas nešioja scenos makiažą, kuris tradiciškai yra siejamas su moteriškumu, tačiau tuo pat metu įtvirtina „moters asistentės“ rolę. Kaip jūs pati interpretuojate šią sceną?

Mano nuomone, ši scena turi daugybę skirtingų interpretacijų. Kaip ir sakei, ji turi savęs neigimo elementų. Suvaidinto pasirodymo elementų. Simboliškus vaizdinius, komentuojančius moters kūną ir jo objektyvizaciją. Taip pat subtilią apgaulingos kinematografijos kritiką. Tarsi su magiško triuko pagalba, kinas gali sukurti be tarpininkų egzistuojančios realybės, tikroviško gyvenimo ir mus supančio pasaulio įvaizdį, taip reprodukuodamas norminius standartus ir dominuojančius diskursus.

Filmo pabaigoje esanti tos pačios lyties poros vestuvių scena privertė mane susimąstyti apie įvairius padarinius, kylančius dėl lyčių stereotipų. LGBT+ bendruomenėje, asmens orientacijos atvėrimas aplinkiniams neretai yra susijęs su šių stereotipų nesilaikymu, pavyzdžiui, vyrai pradeda nešioti makiažą, moterys nusikerpa plaukus ir t.t. Kaip manote, kodėl tai tampa svarbiu akcentu panašiuose scenarijuose?

Lyčių stereotipų atmetimas gali tapti tam tikra pasipriešinimo forma, būdu drąsiai ir išdidžiai atsiimti standartų neatitinkančią tapatybę visuomenėje, kuri primeta griežtai dvilypį lyčių išraiškų ir rolių skirstymą (su kuriuo taip pat yra susijusi ir heteroseksuali orientacija). Vis dėlto, minėtoji vestuvių scena į filmą buvo įdėta tam, kad pakomentuotų normų asimiliacijos procesus. Aš norėjau, kad ši scena išplėstų socialinio konformizmo diskursą už įprastos heteroseksualios kultūros ribų. Norėjau, kad filmas būtų užbaigtas atviru klausimu, verčiančiu žiūrovus susimąstyti: ar galime mesti iššūkį normoms, jas replikuodami netikėtais būdais, o galbūt liekame tvirtuose jų gniaužtuose, net ir besipriešindami?

Pabaigai, turiu gana atvirą klausimą. Ar manote, kad bet kokios tradicinės lyčių rolės yra žalingos? Galbūt žmonėms yra įgimta maištauti prieš normas net nesusimąstant apie egzistuojančius privalumus?

Nemanau, kad turėtų kilti klausimas apie tai, jog lyčių rolės gali būti tiek žalingos, tiek naudingos. Didžiausia jose slypinti problema yra tai, kad šių socialinių rolių egzistavimą nulemia biologinė lytis.

 

Abejoju, kad išėję iš kino salės kartu išsinešite ir konkretų atsakymą apie tai, kas yra tie lyčių stereotipai, kaip jie veikia bei kam yra reikalingi. Šis filmas yra tarsi trumputė ištrauka iš mūsų pačių gyvenimo. Tai į grandinėlę suverti, vienas su kitu nesusiję įvykiai, į kuriuos retai atkreipiame dėmesį. Gyvenimas neturi nematomo pasakotojo, komentuojančio kiekvieną mūsų žingsnį, save supantį pasaulį turime išmokti suvokti patys. Filmas Normalumas jums duos tiek, kiek patys turėsite noro iš jo pasiimti.

Filmą Normalumas žiūrėk žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“. Apie festivalį daugiau informacijos rasi čia.

Susijusios naujienos Daugiau

Susiję straipsniai Daugiau

Kaip atrodo karo pabėgėlio kelionė?
Kaip atrodo karo pabėgėlio kelionė?
Žaidimas, tapęs terapija
Žaidimas, tapęs terapija
Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga
Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga