Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia

Kelionės ir laisvalaikis
2017/01/14

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Neringa Ašmenaitė
Jaunasis žurnalistas
Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia

Egiptas, Londonas, Roma, Prancūzija – dažnos kryptys vasaros kelionėms, apie kurias esame girdėję ne iš vieno pažįstamo. Tačiau ar esi girdėjęs apie piligriminę kelionę į Taizé? Šis miestelis Prancūzijoje man buvo neįprastas atradimas, kuriuo pasidalijo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos pirmakursė Gabrielė Ptašinskaitė. Pakalbinusi studentę sužinojau, kad jai ši vieta taip pat buvo tikras atradimas. „Ilgą laiką girdėjau tėvų pasakojimus apie kažkokią stebuklingą vietą. Pamenu tik jų pokalbių nuotrupas: „Ar atsimeni, kai valgydavome tą batoną pusryčiams ir tas pamaldas?“, „O atsimeni, kaip mus priėmė tas brolis?“ Pasirodo tai buvo kelionės, patirtos jaunystėje, prisiminimai. Nuolat juos girdėdama, Gabrielė netvėrė smalsumu ir, gavusi pasiūlymą su viena Kauno bažnyčia leistis į tokį vasaros nuotykį, sutiko: „Parašiusi tėčiui apie kelionę, gavau atsakymą, jog jis man ne liepia, o įsako važiuoti.“

Pirmasis atradimas kelionėje – žmonės

Pasak pašnekovės Gabrielės, Taizé miestelyje susiburia žmonės iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, skirtingų tautybių bei amžiaus grupių. Į kelionę leidžiasi šeimos su mažais vaikais, žavios pagyvenusios porelės, tačiau daugumą atvykstančiųjų sudaro jaunimas. „Pirmasis žmogus, su kuriuo užmezgiau pokalbį, buvo paragvajietis. Tuomet susipažinau su vis daugiau ir daugiau skirtingų tautybių žmonių, o patys šauniausi kelionės bičiuliai buvo švedai ir vokiečiai,“ – prisimena studentė. Gabrielė su kitataučiais bendravo anglų kalba, tačiau būnant tarp gausybės tautybių su savomis kalbomis, nebuvo apsieita ir be jų: „Kai užklupdavo liūdesys, su bičiuliais užsieniečiais mokėmės kitų kalbų. Kartais tekdavo pramokti ir keiksmažodžių. Skamba gal kiek keistai, bet juokdavomės iki ašarų.“ Tarp keliaujančiųjų skirtumų, norisi atrasti ir bendrybių. Pirma šaunanti į galvą – tikėjimas. Tačiau pašnekovė teigia, jog neprivalu būti giliai tikinčiu, kad galėtum praleisti savaitę Taizé miestelyje. Ko gero didžiąją dalį žmonių, pasak Gabrielės, čia vienija galimybė pajusti ypatingą miestelio atmosferą, neįkainojamos patirties siekis bei noras keliauti ir atrasti.

Gražiausios vietos – atradimas akims

Kelionė vyko maršrutu Lenkija–Vokietija–Prancūzija–Italija–San Marinas–Austrija–Čekija. Gabrielė prisipažįsta, kad visos stotelės buvo ypatingos ir panyra į prisiminimus: „Prancūzijoje pabuvome Macone, Italijoje pasideginome Rimini paplūdimyje, San Marine, maniau, apalpsiu, nes tai buvo nuostabiausio kraštovaizdžio šalis, Austrijoje svaigau nuo kultūros ir Mocarto, o Čekijoje, Brno, buvau nepajėgi aplankyti miesto centro, nes kojos buvo ištinusios taip, kad nebetilpo į basutes!..“ Pašnekovė išskiria sustojimą Vokietijoje, vieną dieną praleistą Dresdene. Šiam miestui buvo paskirtos aštuonios valandos, todėl kelionėje susibūrusi draugų grupelė nusprendė, kad šio laiko nešvaistys veltui ir pamatys svarbiausias vietas, kurių ne valia neaplankyti. „Kadangi labai myliu Vokietiją, tai apsiėmiau suorganizuoti ekskursiją po Dresdeną. Labai ilgai svajojau aplankyti autentišką senų meno kūrinių galeriją. Būtent tokią atradau Vokietijoje. Miesto architektūra, grožis ir atmosfera paliko neišdildomą įspūdį ir dar nespėjusi išvykti jau rezgiau planą, kaip vėl sugrįžti ten su draugais bei parodyti jiems nuostabiausią Vokietijos miestą“, – prisimena Gabrielė.

Neįprastas gyvenimas Taizé miestelyje

Gabrielė pasidalina, kaip atrodė įprasta diena, nuvykus į Taizé. Svarbi dienos dalis – pamaldos. „Ryte kėlėmės prieš rytines pamaldas. Nusiprausdavome, apsirengdavome ir keliaudavome į bažnyčią. Po jos – pusryčiai ir paskaita apie Bibliją.“ Šių paskaitos pobūdis gan įdomus: dalyviai suskirstomi grupelėmis, jiems duodama tema, kuria reikia padiskutuoti. „Žinoma, diskusijos baigdavosi pasivaikščiojimu po apylinkes arba komandos formavimo žaidimais, tačiau manau, jog sumanymas būtent toks ir yra: sulipinti žmones bei leisti jiems pažinti daugiau nei tik savo šalies grupę,“ – pastebi Gabrielė. Toliau vėl vykdavo pamaldos, pietūs, o po jų – laisvas laikas, vakarienė, vėl pamaldos ir vakarinis keliavimas į Oyaką. Pašnekovė paaiškina: „Tai tokia vieta, kur visi susirenka vakarais: kas su gitaromis, kas šiaip paplepėti, kas pažaisti. Būtent Oyake užsimezgė daugiausiai pažinčių ir buvo sudainuota daugiausia dainų su žmonėmis, kurių visiškai nepažįstu. Ir koks nepakartojamas tas bendrystės jausmas!“. Šalia tokios dienotvarkės miestelio svečiai turėjo dirbti savanorišku pagrindu vykdomus darbus. Pavyzdžiui, giesmynų dalinimas, tvarkymasis bažnyčioje, darbas sodelyje ir t.t. Svarbiausias šių darbų tikslas –  siekis suburti žmones ir padėti jiems susipažinti artimiau. „Taizé miestelyje egzistuoja nustatyta dienotvarkė, tačiau visų svarbiausia – nevartoti alkoholio bei eiti laiku miegoti. Ramybės metu privalu laikytis tylos, draudžiama naktį blaškytis po teritoriją,“ – prisimena Gabrielė. Tvarką teritorijoje prižiūri budintys savanoriai. Pašnekovė pamini įdomų faktą: vienintelė vieta, į kurią galima eiti naktį, yra bažnyčia. „Taizé bažnyčia – ypatinga bet kuriuo paros metu, bet naktį, rodėsi, ji skleidžia dar stipresnę energiją ir tampa magiškesnė. Būtent joje leisdavome naktis – giedodavome giesmes, medituodavome, melsdavomės...“

Atradimai savyje

Gabrielė tikina, jog kelionė į Taizé miestelį buvo jos gyvenimo kelionė. Mergina neslepia, kad visą gyvenimą buvo dvasingas žmogus ir mėgo mokytis iš kitų žmonių, jų patirčių. Ši kelionė tapo sava patirtimi, kuri praturtino ją kaip žmogų, atvėrė tikėjimo kelią. „Nekalbu apie tą tikėjimą, kai kiekvieną sekmadienį tarsi prievarta einama į bažnyčią ir baudžiama už kažkokią nebūtą kaltę. Kalbu apie tokį tikėjimą, kuris yra neegoistiškas. Kuris yra nukreiptas ne asmeniškai į save, o į kiekvieną esantį aplink. Kai tikėjimu norima duoti, o ne pasiimti. Tai buvo puiki pradžia sielos ramybės paieškoms bei dinamiškam gyvenimo būdui. Todėl per skubėjimus prisimindama tą stebuklingą vietą aš stabteliu ir prisimenu, kad nėra kur skubėti. Svarbiausia – ramybė,“– dalinasi mintimis Gabrielė. Būtent prabilusi apie susikoncentravimą į ramybę, pamini ji  planus šiai vasarai, kuomet vėl ketina leistis į tokią kelionę. Pasinerti į nuotykius siūlo ir kitiems: „Priežasčių galiu prigalvoti aibę, tačiau visų svarbiausia, kodėl rekomenduočiau kelionę kitiems – tai galimybė įsiklausyti į save ir atrasti. O ką atrasti? Pajusite nuvykę ten.“

Susidomėjusiems atradimų kraštu

  • Pašnekovės kelionė į Taizé nebuvo tiesioginė – keliauta per septynias šalis, o tokios kelionės kaina praėjusiais metais buvo apie 250 €.

  • Vieną kelionės savaitę sudarė kelionė autobusu, kitą – buvimas miestelyje.

  • Taizé miestelyje kelionės dalyviai grupėmis buvo apgyvendinti bendrabučio tipo  kambariuose.

    Maitinimas vyko pagal dienotvarkę. Dominavo kruopos, makaronai, batonas ir prancūziški tepiniai bei kakava su arbata.

  • Lagamine Gabrielė rekomenduoja turėti būtinas kasdien naudojamas priemones ir daiktus, drabužius, patogius batus. Pravartu turėti užrašų knygelę, fotoaparatą ir knygą. Paskutinis Gabrielės patarimas – būtina pasiruošti atradimams!

Daugiau informacijos.

Galerijos autorė – Gabrielė Ptašinskaitė.

Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia Taizé miestelis Prancūzijoje: čia atradimai nesibaigia

Susijusios naujienos Daugiau

#DiscoverEU nuotraukų ir vaizdo įrašų konkursas
#DiscoverEU nuotraukų ir vaizdo įrašų konkursas
Programėlė „Keliauk saugiai“!
Programėlė „Keliauk saugiai“!
Kaip atpažinti kokybiškus jaunimo mainus?
Kaip atpažinti kokybiškus jaunimo mainus?

Susiję straipsniai Daugiau

„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto
Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto
Šypsokis, juk taip gera, arba kelionė į Ukrainą
Šypsokis, juk taip gera, arba kelionė į Ukrainą