Neįgaliųjų integracija – ar tikrai ji vyksta taip, kaip tikimės?

Darbas ir stažuotės
2019/10/11
Neįgaliųjų integracija – ar tikrai ji vyksta taip, kaip tikimės?

Labas. Aš – Paulius. Man 28 metai. Nuo gimimo aš turiu negalią. Ne tiek svarbu kokią. Bet dėl jos aš turėjau lankyti specialiąją mokyklą. O dabar, nors esu jau suaugęs, tačiau gyvenu su tėvais, nes man reikia jų pagalbos. Nors labai norėčiau gyventi vienas.

Aš esu komunikabilus. Tačiau kartais matau, kad žmonės nenori su manimi šnekėti. Aš juos suprantu – kavinėje sėdinti pora tikrai ne su manimi atėjo pasišnekėti laisvą vakarą. Aš jiems keistas, atrodau truputį kitaip, nors ir kalbu aiškiai, bet kartais esu per daug atviras. Arba, kai būnu koncerte ir kol laukiu eilėje prie autografų pakalbinu šalia stovinčius. Po gerų emocijų žmonės nėra linkę galvoti apie socialines problemas. Nors savęs nevadinu problema, tačiau kartais toks jaučiuosi. 

Aš turiu savo socialinį gyvenimą – bendrauju ne tik su giminėmis bet ir su draugais, turiu pomėgių, hobių, laisvalaikį ne tik su šeima. Savo gyvenime dažnai girdžiu žodį „integracija“. Jis labai populiarus. Gal dėl to, kad gražiai skamba? Tačiau aš nesuprantu jo prasmės. Deja, nematau jo naudos.

Sakysite, kad aš negatyvus žmogus? Gal net pesimistas? Arba gal noriu pokyčių labai greitai? Kaip čia pasakius. Iki Lietuvos Nepriklausomybės tokie žmonės kaip aš – neegzistavome. O nepriklausomi mes jau trisdešimt metų. Ar tai laiko tarpas per kurį gali įvykti pokyčiai? Aš nesu labai protingas, bet aš per 12 metų baigiau mokyklą. Tiesa, specialiąją. Bet jei aš galiu per 12 metų baigti mokyklą, o per 30 metų neišmokome bendrauti ir priimti kitokio žmogaus, tai gal kažką darome ne taip? Aš manau, kad einame ne tuo keliu. 

Kartais jaučiuosi, kaip zoologijos sode. Deja, tada esu tas, į kurį žiūrima per tvorą. Kodėl per tvorą? Nes žmonės manęs bijo. Nesitiki sutikti gatvėje, teatre, koncerte. Tačiau sutinka. Ir ką aš darau? Man tai eilinis žmogus. Aš pasisveikinu. Paklausiu, kaip sekasi. O ką daro jie? Sutrinka. Kartais pasisveikina, bet jau nebeatsako kaip sekasi. Būna, kad nusisuka. Todėl jaučiuosi gyvūnu, kurio bijo.

Tačiau nesakau, kad integracija yra blogai. Bet mes ne taip stengiamės integruotis. 

Kartą buvau įstaigoje, kurioje miela moteriškė atėjo specialiai su manimi pasisveikinti, kol darbuotoja pildė kažkokį prašymą. Buvo labai malonu. Tačiau pasidarė labai nemalonu, kai išgirdau mieląją moteriškę sakant darbuotojai, su kuria buvau, kad jai labai manęs gaila. Kodėl? Nes aš labai nelaimingas.

Man tikrai atsibodo, kad žmonės taip galvoja. Sakot, gal atrodau nuliūdęs? Tikrai ne, aš visada šypsausi. Moku būti ir rimtas, kai tikrai reikia. Tačiau, kažkodėl žmonės taip galvoja. Nusprendžia už mane. Tada buvau jaunesnis ir nepaneigiau to ką išgirdau. Tačiau aš niekada negalvojau, kad aš nelaimingas. Neneigsiu, gyvenime būna liūdnų dienų. Bet kam jų nebūna? Tačiau iš esmės – aš laimingas. Tik labai keista, kai žmonės nusprendžia už mane. Juk gali tiesiog manęs paklausti. Aš mielai atsakysiu.

Tačiau aš pradėjau kalbėti apie integraciją. Kodėl ji man nepatinka? 

Ar žmonėms patinka netikėtumai? Tikrai patinka, kai jie yra malonūs. Bet per gyvenimą supratau, kad žmogus su negalia pradžioje niekam nebūna malonus. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. O jei užsimezga pokalbis, pašnekovus drąsiai galiu vadinti draugais.

Tad aš turiu pasiūlymą, ką daryti kitaip. Tai jau vyksta. Mažais žingsneliais, bet tai puiki pradžia. 

Kartą su draugais buvau Vilniuje ir pietavome kavinėje, kurioje dirba žmonės, turintys negalią. Ir žmonės, kurie ateina ten yra tokie malonūs. Visi kalbasi, gerbia vienas kitą, nenusisuka, kai pasisveikini. Tai kodėl yra kitaip, kai aš nueinu į paprastą kavinę mieste? 

Aš manau, kad kai žinai ko tikėtis, žmonės žino kaip elgtis. Aš juos puikiai suprantu. Aš dažnai pakliūvu į tokias situacijas, kai elgesio normas suprantu ne iš karto. Tačiau kai turiu laiko pasirengti situacijai – aš laimėtojas. Labai paprasta, tiesa? Tad belieka pagalvoti, ką aš galiu dėl to padaryti. O aš galiu! Ir kiekvienas mūsų gali!

„Solidarumo kavinė“ buvo mano mintis. Taip, aš su komanda dabar dirbame kavinėje, kurią patys sukūrėme. Tiesa, mums padėjo. Kavinė yra Jaunuolių dienos centre, Panevėžyje, kurį aš kasdien lankau. O ją finansavo Europos Solidarumo Korpusas. Tačiau mintis buvo mano. Todėl labai ja didžiuojuosi. Norint patekti į kavinę, reikia užlipti 83 laiptelius. Skaičiavau. Net tris kartus. Tai ne visada patogu. Ypatingai, kai karšta. Tačiau mes kiekvienam juos įveikusiam padėkojame, kad laiptų pakopos netrukdo būti solidariam.

Kodėl tai taip svarbu? Žmonės ateina PAS MUS. Ne į mus pasižiūrėti, pabendrauti su savo draugu ar ramiai pabūti. Bet žmonės ateina išgerti kavos ir jie žino, kad bendraus su kitokiais žmonėmis. Gal miesto kavinėje jie ir nebūtų tokie malonūs, bet kai ateini į svečius, juk esi mandagus, tiesa?

Kol kas kavinėje svečių laukiame tik du kartu per savaitę. O penktadieniais išeiname į Panevėžio miesto centrą, kur daliname tą pačią kavą arba limonadą, jei būna karšta. Tačiau aš matau skirtumą. Žmonėms nepatinka netikėtumai. Daug smagiau būna, kai svečių sulaukiame savo kavinėje. Tada jie būna mažiau nustebę. 

Per kelis mėnesius kai mūsų kavinė dirba, sulaukėme labai įvairių žmonių. Smagu, kad kai kurie grįžta dar kartą, bet jau su savo draugais. Malonu bendrauti vėl. Štai tada aš jaučiuosi pilnavertis. Nebesijaučiu kitoks. Esu svarbus – juk pas mane ateina svečiai. Ir žmonės nebebijo su manimi kalbėtis. Aš jiems nebeatrodau kitoks. 

Ar trisdešimt metų yra per trumpas laikas integracijai? Aš jaučiuosi daugiau nuveikęs per kelis mėnesius, nei visa Lietuva per 30-metį. Aš optimistas? Galbūt, bet tai visada geriau, nei būti pesimistu. Todėl, jei būtų mano valia, aš integruočiau visuomenę į neįgaliųjų tarpą. O ne neįgaliuosius į visuomenę.

 

Susijusios naujienos Daugiau

Atlik praktiką Lietuvos ambasadoje Paryžiuje!
Atlik praktiką Lietuvos ambasadoje Paryžiuje!
„PPMI“ ieško jaunesniojo kolegos!
„PPMI“ ieško jaunesniojo kolegos!
Mokykis žurnalistikos paslapčių „Reuters“!
Mokykis žurnalistikos paslapčių „Reuters“!

Susiję straipsniai Daugiau

Populiariausios ir geriausiai apmokamos specialybės
Populiariausios ir geriausiai apmokamos specialybės
Jaunieji fotoverslininkai
Jaunieji fotoverslininkai
Pirmojo darbo iššūkiai
Pirmojo darbo iššūkiai