Autostopu po Europą be pinigų. Kodėl gi ne?

Kelionės ir laisvalaikis
2020/07/20

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Viktorija Jurgilaitė
Jaunasis žurnalistas
Autostopu po Europą be pinigų. Kodėl gi ne?

Keliauti autostopu vienam yra nemenkas išbandymas, tačiau drauge su bičiuliu ir be pinigų – nuotykių kupina kelionė. Dažnas žmogus tokį keliavimo būdą laiko nesaugiu ir pavojingu dėl nenuspėjamo vairuotojų elgesio ir jų kultūros kelyje. Tačiau ar tikrai autostopu keliauti yra nesaugu, galbūt per daug žiūrime Holivudo filmų?

Autostopas yra nemokamas ir iššūkių kupinas keliavimo būdas, atsiradęs Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiaus pirmoje pusėje. Pagrindinė užduotis, kurią turi įvykdyti autostopu keliaujantis žmogus, susistabdyti keliu važiuojantį automobilį. Iš šono žiūrint, tai atrodo gana paprasta, tačiau tai yra be galo daug pastangų ir laiko reikalaujantis keliavimo būdas. Viename kelyje, norint susistabdyti automobilį, keliautojui gali būti labai sunku, o kitame – lengva. Tai priklauso ne tik nuo automobilių srauto, bet ir nuo metų ar paros laiko, oro sąlygų, šalies. Prieš išvykstant į tokią kelionę be pinigų reikia nuodugniai pasiruošti, apgalvoti apie svarbiausius daiktus: drabužius, avalynę, būtiniausias higienos priemones, maisto produktus. Tačiau vis daugiau žmonių savo noru iškeičia kelionę lėktuvu, autobusu ar nuosava mašina ir pasirenka stabdyti automobilius. Kodėl? Nes tai – draugiškesnis gamtai keliavimo būdas. Keliaudamas autostopu faktiškai nesukeli papildomų CO2 emisijų, nes sėdi į automobilį, kuris ir taip būtų važiavęs iš taško A į tašką B savo tikslais.

Apie savo asmeninius išgyvenimus keliaujant autostopu pasakoja Rūta Pučaitė. Mergina prieš kelerius metus nusprendė keliauti autostopu po Europą be pinigų kartu su savo bičiuliais. Gal ši istorija įkvėps ir tave atsisakyti lėktuvo ar autobuso bilietų ir pradėti kelti nykštį kelyje.

Kodėl nusprendėte keliauti autostopu? Ar patraukė nuotykiai?

Autostopas tiek mano, tiek mano bičiulių, su kuriais leidomės į kelią, gyvenime nebuvo naujiena. Aš asmeniškai keliauti autostopu pradėjau kokių 14-kos, kai leisdavau vasaras pas močiutę, kuri gyveno soduose 16 kilometrų už Vilniaus, o kadangi moksleiviams nėra nuolaidų tarpmiestiniuose autobusuose, kelionė į Vilnių kainuodavo 1 eurą. Tai atrodė absoliučiai neadekvati kaina už 20 minučių trukmės pevežėjimą, todėl pradėjau kelti nykštį. Ir pamilau. Taip pat mokydamasi mokykloje savanoriavau keliose nevyriausybinėse organizacijose, tekdavo daug keliauti po Lietuvą ir keliavimas autostopu tapo neatskiriama kasdienybės dalimi. Visada sakiau, kad keliavimas autostopu nėra tiesiog būdas keliauti – autostopas negali patikti arba ne, tai tiesiog Tau tinka arba netinka. To nepasirenki. Nes kiekvienas judėjimas, net jei yra aiškiai apibrėžti pradžios ir pabaigos taškai, tampa kelione, nuotykiu, potyriu, tačiau lygiai taip pat visada suteikia ganėtinai stiprią nežinojimo būseną, kuri ne visiems yra priimtina.

Kelionės per Europą metodas irgi nekėlė klausimų. Rinkomės autostopą, nes nenorėjome būti turistais, norėjome iš tiesų pažinti šalis, kurias aplankėme, bet finansiniai ištekliai buvo labai riboti. Labai dažnai iš vairuotojų sulaukdavome klausimo, kodėl būtent keliaujame autostopu. Atsakymas visada buvo vienas – mes ne turistai, mes keliautojai, o esminiai skirtumai kertant sienas yra ne gamtos ir / ar architektūros sukuriami, o kultūros. Ir nėra geresnio būdo susipažinti su skirtingomis kultūromis nei leidžiant laiką su žmonėmis. Žmogus, o ne siena suteikia šaliai veidą, įprasmina istoriją ir atskleidžia metafizinę esmę.

Kokia buvo jūsų komanda kelionės pradžioje ir įpusėjus?

Iš Lietuvos pajudėjome tryse – trys merginos ir trys didžiulės kuprinės. Iš pradžių jaudinomės, kad tryse keliauti autostopu bus sudėtinga elementariai dėl to, kad užimame daug vietos, tačiau sekėsi neįtikėtinai lengvai ir jau pirmą vakarą pasiekėme Liubliną (600 km nuo Vilniaus). Dar po kelių dienų Slovakijoje susitikome su ketvirtuoju bičiuliu ir išsiskirstėme poromis. Mano pora buvo dviejų merginų, kita – mišri. Idėja buvo keliauti poromis vis susitinkant sutartuose taškuose, tačiau netrukus prasidėjo pirmieji nesklandumai – kuri nors pora vis atsilikdavo, pradėjo darytis komplikuota nusistatyti susitikimo vietas, o galiausiai, kai mūsų bičiuliai baisiai „strigo“ Vengrijoje, nusprendė keisti kryptį ir keliauti į Kroatiją, o mes su Migle patraukėm link Graikijos.

Ar tai buvo jūsų pirmoji kelionė autostopu?

Iš esmės – ne. Tokio masto man – taip, o mano pakeleivė prieš metus vasarą praleido „ant kelio“ kirsdama Europą ligi pat Portugalijos.

Kaip manote, ar svarbu, kad į kelionę su merginomis leistųsi bent vienas vaikinas? Arba kad keliautojas nebūtų vienas?

Dėl vaikino – tikrai ne. Puikus pavyzdys buvo mūsų dviejų porų skirtumas. Mums su Migle beveik nekilo jokių nesklandumų, o mišriai bičiulių porai sekėsi ženkliai sudėtingiau. Žinoma, neteisinga būtų absoliutinti ir padaryti išvadą, jog jiems nesisekė dėl to, kad vienas jų buvo vaikinas, nes pažįstu nemažai vyrų, kurie šauniai ir nekomplikuotai keliauja autostopu. Šiaip ta „sėkmė“ stovint ant kelio yra neįtikėtinai daugialypė – oro sąlygos, pasirinkta stabdymo vieta, šalis, Tavo išvaizda ir net nusiteikimas daro tiek pat (jei ne daugiau) įtakos nei Tavo lytis.

Žinoma, šito klausimo esmė yra saugumas. Ar merginoms nėra saugu keliauti autostopu? Nedrįsčiau to teigti, tačiau lygiai taip pat nedrįsčiau teigti ir kad keliavimas autostopu iš esmės yra pavojingesnis už bet kokį kitą keliavimo būdą. Kažkada su Migle keliavome autostopu iš Utenos į Vilnių ir mūsų vairuotojas taip įdomiai apibrėžė tą saugumo klausimą: „Žinot, merginos, aš esu geras žmogus, mano šeima yra geri žmonės, mano draugai yra geri žmonės, tikiuosi, kad ir jūsų aplinkos žmonės yra geri. Iš esmės mes gyvenam gerų žmonių visuomenėje ir atsisakyti padėti žmogui bijant, kad galbūt jis bus blogas, yra neteisinga“. Labai sutinku su šiuo požiūriu. Iš esmės daug yra tekę kalbėtis su vairuotojais apie tai, kaip jie jaučiasi paimdami keliautojus, juk jie prisiima lygiai tiek pat (jei ne daugiau, nes įsileidžia Tave į savo automobilį) rizikos kiek ir Tu. Tačiau visa tai yra apie žmogiškumą ir tą ryšį, kuris mus sieja nepriklausomai nuo kalbos, kultūros, išsilavinimo ar amžiaus. Vis juokdavomės, kad mus amžinai veža tėčiai ir seneliai, kurie visi kaip vienas sako: „Jei mano dukra / anūkė šitaip keliautų, tai labai norėčiau, kad viskas būtų gerai“ ir kažkaip, atrodo, žmonės jautriau reaguoja matydami pavargusias, šlapias ar alkanas merginas nei vaikinus (vėlgi, labai vienpusiškas požiūris, nes pati esu mergina, tačiau susidarė toks įspūdis) ir dažnai iš vairuotojų sulaukia toli gražu ne tik pavežėjimo, bet ir pasiūlymo pernakvoti pas juos, papietauti kartu. 

Dėl keliavimo po vieną – vėlgi negaliu žiūrėti į tai per saugumo prizmę, tačiau visada kyla mintis, kad dviese „stoti ant kelio“ yra psichologiškai ženkliai lengviau, nes kai pasidaro labai sunku, visada yra pakeleivis, kuris palaikys bendrą emociją ir padės pakilti ant kojų.  

Kokias šalis, vietoves aplankėte? Kiek laiko užtrukote?

Mūsų tikslas buvo Graikija, ją pasiekėme, tačiau keliavome tik Šengeno zonoje (mano bičiulė neturėjo paso, tik asmens tapatybės kortelę, todėl teko apmąstyti, kurias sienas kirsti galime ir kurių ne). Iš viso kirtome 11 sienų, pabuvojome 9 užsienio šalyse: Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Graikijoje, persikėlėme keltu į Italiją, traukėm link Austrijos, o pro Čekiją vėl pasiekėme Lenkiją ir grįžome namo. Kelionė truko beveik mėnesį, grįžome maždaug savaite anksčiau nei tikėjomės, nes kelte iš Graikijos į Italiją neįtikėtinai pasisekė, susipažinome su nuostabia olandų pora, kurie važiavo automobiliu namo ir visą Italiją įveikėme vos per tris dienas. Pirminiame kelionės plane Italijai buvome paskyrę bent savaitę, nes niekam nėra paslaptis, jog Italija yra itin nedraugiška keliaujantiems autostopu dėl neegzistuojančios autostopo tradicijos ir griežtų draudimų stovėti ne tik pačiose autostradose (kas visur yra draudžiama ir labai pavojinga, nedarykite to), bet net degalinėse ir mokėjimo punktuose. Pats kelionės finišas buvo fantastiškas – kai supratome, kad jau važiuojam namo, o ne keliaujam, įgavome didžiulį pagreitį. Nuo kalnų kaimelio Austrijoje iki Vilniaus atvykome per parą. Nebuvo lengva, bet neįtikėtinai įdomu, nes pagavo didžiulis azartas ir tiesiog važiavome. 

Ar turėjote aiškų kelionės planą, o gal važiuodavote į tą šalį, kuri šaudavo į galvą tuo metu?

Šiaip tokios kelionės planavimas yra labai įdomus procesas, nes viskas, ką iš tiesų gali nusimatyti, yra kryptis. Visa kitą koreguoja pats kelias. Pirminė idėja buvo Balkanai su Graikija kaip pagrindiniu tikslu, tačiau dėl anksčiau minėtos pasų priežasties į „tikruosius“ Balkanus patekti negalėjome. Taip pat buvome prisigalvoję daug vietų, kurias norėtume aplankyti, tačiau kelionės eigoje natūraliai dauguma jų išsitrynė iš planų – kelionei autostopu neįmanoma „pasiruošti“ ir yra naivu tikėtis, kad įmanoma susiplanuoti kiekvieną dieną. Kelias turi savo taisykles ir savo gyvenimo ritmą, kuris pakoreguoja viską, o tikrasis tokios kelionės džiaugsmas atsiranda tada, kai atsiduodi keliui – kalbiesi su žmonėmis, įdėmiai klausaisi savo kūno ir tiesiog leidi dalykams vykti. 

Kuri šalis pasirodė draugiškiausia kelionėms autostopu, o kurioje buvo sunkiausia susistabdyti automobilį?

Visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad Baltijos šalys yra nuostabiausios kelionėms autostopu, nes čia dar vis gyva autostopo kultūra. Dauguma pavežančių vairuotojų patys studijų metais taip keliaudavo. Tačiau taip vienpusiškai vertinti irgi sunku. Natūralu, kad Baltijos šalys man atrodo draugiškiausios, nes čia tiesiog dažniausiai keliauju ir tiek. Negaliu pasakyti, kad kažkur buvo ženkliai sudėtingiau nei kitur. Taip, buvome juodai „strigę“ Bulgarijoje, Sofijos prieangiuose, tačiau greičiausiai tai įvyko ne dėl pačios Bulgarijos, o dėl elementariai prastų lokacijų, kuriose kelias dienas vis atsidurdavome. Lygiai tokį patį „mirties tašką“ buvome pasiekę Austrijoje. Tačiau vis tiek pajudi. Visada pajudi. Gal ne taip greitai, kaip kartais norisi. Gali neįtikėtinai erzina praleisti daugiau nei parą vienoje vietoje,  tačiau stodamas ant kelio Tu priimi kelio taisykles ir turi susitaikyti, kad ne visada planeta veikia taip, kaip Tau norisi.

Kokių sunkumų patyrėte? 

Dabar tai įvertinti yra gana sudėtinga, nes praėjus kuriam laikui visi sunkumai galvoje tampa romantiškais atsiminimais. Turbūt vienintelis prisiminimas, kuris asocijuojasi su „sunkumu“ yra pati kelionės pradžia, kai dar keliavome tryse ir antrąją naktį „strigome“ kažkokiuose plynuose laukuose, Lenkijos pietuose ir naktį kilusi audra smarkiai suniokojo visą mūsų inventorių – pabudome sušalusios balose, o visi daiktai tiesiog tekėjo, lietus dar nebuvo pasibaigęs. Buvo labai nemalonu, tačiau tos pačios dienos vakarą Slovakijoje mus paėmusi moteris pasiūlė savo vasaros kotedžo raktus, kur viską išsidžiovinom, išsimiegojom lovose, pavalgėm, o ryte dar buvom pavežtos iki puikios vietos tolimesnei kelionei. Sakyčiau, kad kelyje viskas išsilygina ir, kai yra labai sunku ir nemalonu, kažkur giliai viduje žinai, kad tai tik laikina ir svarbiausia yra tiesiog judėti tolyn. 

Kelionės autostopus dažnai atrodo labai varginančios, o pavargę žmonės tampą irzlūs. Ar nesusipykote kelionėje?

Nežinau, sakyčiau, kad tas „atrodo labai varginančios“ labai priklauso nuo žmogaus. Man, asmeniškai, kelionės lėktuvais atrodo ženkliai labiau varginančios. Tačiau taip, žinoma, fizinio ir emocinio nuovargio tikrai buvo, o tai sukuria keistą įtampą, todėl pakeleivis yra neįtikėtinai svarbu. Mes su Migle buvom draugės ir prieš kelionę, tačiau tas ryšys, kuris užsimezgė mėnesį miegant vieno kvadratinio metro dydžio palapinėje yra nenusakomas. Manau, kad priežastis kodėl sugebėjome ne tik, kad nesusipykti, bet visą laiką iš visos širdies palaikyti viena kitą yra ta, kad abi esam gana racionalios. Nemeluosiu, buvo dienos, kai vienai ar kitai emociškai ar fiziškai buvo labai sunku, tačiau tada neįtikėtinai svarbu prisiminti, kad tą akimirką, kai, atrodo, viskas griūna, viskas, ką turi, esi Tu pats, Tavo kuprinė ir Tavo pakeleivis. Nors ir stovit dviese prieš visas įmanomas pasaulio negandas, turit išlikti kartu, nes kai atsistoji ant kelio, atsiranda bežodis susitarimas, kad niekas nėra taip svarbu, kaip mes vienas kitam. Abi visą laiką nuoširdžiai išlaikėm pagarbą viena kitai, kai kuri nors pavargdavo – sustodavom, kai kuriai nors būdavo liūdna – kita visada būdavo šalia, ir tai nekeldavo jokių klausimų, nes tuo metu mes buvom pati tikriausia komanda, o komanda veikia bendrystės, o ne individualistiniu principu.

Ko išmokote?

Sunku įvardyti tikslius dalykus, kuriuos išmokau. Išmokau susipakuoti kuprinę, kur yra viskas, ko gali prireikti mėnesiui kelyje. Išmokau susirasti vietą palapinei ne tik miškuose, bet ir vidury didelių miestų. Sužinojau, kad „Kaizerio“ bandelės visoje Europoje „Lidl“ kainuoja 10 euro centų. Bet, matyt, svarbiausios pamokos yra tie suvokimai apie žmones, pasaulį ir, svarbiausia, patį save. Labai supratau savo ribas – tiek fizines, tiek emocines. Supratau, kad susikalbėti žmonės gali nepaisydami jų mokamų kalbų skirtumų, amžiaus, lyties ar patirties. Supratau, kad kelias visada žino geriau, o žinoti, kad tikrai nieko nežinai yra pats maloniausias ir labiausiai išlaisvinantis žinojimas. Ir supratau, kad turėti draugą, su kuriuo gali pėstute kirsti sieną tarp Rumunijos ir Bulgarijos, kuri yra beveik 2 km ilgio tiltas per Dunojų, visiškai nepritaikytas pėstiesiems, yra didžiausia dovana, kurią gyvenimas mums gali duoti.

Daugelis nesiryžta keliauti autostopu, nes bijo dėl savo saugumo. Kaip manote jūs, ar tai saugus keliavimo būdas? Kokių saugumo priemonių galima imtis keliaujant autostopu? 

Jau kalbėjau apie saugumą ir pasikartosiu dar sykį – nesu geras pavyzdys. Aš netikiu, kad autostopas yra mažiau saugus nei bet kuris kitas keliavimo būdas. Faktas apie tai, kad autostopas nėra saugus kyla net ne iš realių grėsmės faktorių, o iš didelio nepasitikėjimo žmonėmis, nes, iš esmės, tampi absoliučiai priklausomas nuo aplinkybių ir žmonių, kurie jose figūruoja. Aš tikiu žmonėmis, nesu naivi, tačiau tikiu, kad jei Tu esi žmogiškas ir tiki pasauliu, pasaulis taip pat tiki Tavimi. Žinoma, negalima nerti stačia galva. Kiekvieną kartą, kai sustoja mašina, Tu turi minutėlę nuspręsti, ar sėsti, ar ne, kai kalbiesi apie maršrutą. Ir labai svarbu yra suprasti, kad visada turi pasirinkimą nesėsti į pirmą pasitaikiusį automobilį. Kaip tai žinoti? Nežinau, tiesiog pajauti, tačiau gali pajausti tik tada, kai esi atviras pats sau, pasauliui ir žmogui, su kuriuo kalbiesi. Manau, kad mūsų kūnuose yra užkoduota ganėtinai stipri savisaugos sistema ir kartais iki sąmoningai suvokdamas, kodėl nenori turėti reikalų su vienu ar kitu žmogumi, jau tai žinai. 

Taigi, manau, svarbiausia saugumo priemonė yra sveikas protas ir pasitikėjimas savo instinktais bei, žinoma, keliauti ne vienam irgi duoda kažkokio pasitikėjimo, nes dviese paprasčiau sugalvoti „gelbėjimosi“ planą. 

Kokie būtų jūsų pagrindiniai patarimai besiruošiantiems keliauti autostopu? Kaip nusiteikti mentaliai? Kokių daiktų nepamiršti pasiimti į kelionę?

Svarbiausia leisti sau būti. Sulaužyti galvoje schemą, kuri verčia visada viską žinoti ir planuoti (mūsų visuomenėje tai labai būdinga ir, dažnu atveju, sveikintina, tačiau tikrai ne keliaujant autostopu). Taip pat, manau, svarbu bent preliminariai nusistatyti tikslą, net jei tas tikslas yra, pavyzdžiui, visą vasarą tiesiog atsiduoti keliui, nes tikslas kažkaip įžemina ir įprasmina visą vyksmą. Kalbant apie materialinę pusę – svarbu žinoti, kokiose šalyse ir kiek laiko planuoji praleisti, kokie yra Tavo poreikiai ir ko sieki, nes natūralu, kad, pavyzdžiui, leidžiant daug laiko sostinėse išlaidos bus didesnės nei blaškantis gamtoje. 

Mūsų biudžetas buvo labai ribotas, todėl nusistatėme, kad nemokėsime už nakvynes, nesilankysime mokamuose objektuose ir vengsime didelių miestų. Tai puikiai sekėsi. Iš tiesų, kuo mažiau turi išteklių, tuo labiau įsijungia kūrybingumas ir tuo labiau atsiduodi keliui. Ir, matyt, svarbiausias dalykas – drabužių prireiks dvigubai mažiau nei atrodo iš pradžių. Labai svarbu sąmoningai apmąstyti drabužius ir daiktus, kuriuos įsidedi, nes viską, ką turi, visada turėsi neštis ant pečių, todėl kiekvienas gramas svarbus.

O pabaigai norėčiau pasakyti, kad, bičiuliai, keliaukit. Verta. Jei nedrąsu iš karto leistis į didelius žygius – keliaukit Lietuvoje. Bet patirti laisvę, kurią suteikia kelias, yra tikrai būtina.

Daugiau merginų nuotraukų gali rasti „Instagram“ paskyroje @better_stay_at_home.

Susijusios naujienos Daugiau

Paskelbta interaktyvi priemonė „Re-open EU“
Paskelbta interaktyvi priemonė „Re-open EU“
#DiscoverEU naujienos
#DiscoverEU naujienos
Ką veikti paaugliams namuose? 32 būdai kaip leisti laiką namuose
Ką veikti paaugliams namuose? 32 būdai kaip leisti laiką namuose

Susiję straipsniai Daugiau

Kelionės be pėdsakų
Kelionės be pėdsakų
Lytis solo kelionėje – ne stabdys!
Lytis solo kelionėje – ne stabdys!
Mergina, kuri bandė išspręsti maisto švaistymo problemą
Mergina, kuri bandė išspręsti maisto švaistymo problemą