Aplink Europą pozityviai

Kelionės ir laisvalaikis
2016/12/24

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Neringa Ašmenaitė
Jaunasis žurnalistas
Aplink Europą pozityviai

Metų pabaiga, kvepianti šventėmis, dažnai mintis nuveda pasivaikščioti po prabėgusias 365 dienas. Vienų net nesugebame prisiminti, o kitos verčia širdį plakti stipriau. Negaliu pasakyti, kiek tokių dienų šiemet turėjote, tačiau tikrai žinau, kad keturi jauni, entuziastingi ir drąsus žmonės pasakytų, jog turėjo jų 32. Tikiu, kad šiuos žmones – Klaudiją Aleškevičiūtę, Jogailę Sangavičiūtę, Dovydą Šaudį ir Antaną Bernatonį – šiandien dar vis šildo liepos viduryje patirta kelionė autostopu po Europą. Pakvipo drąsa? Kviečiu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo ir... kaip baigėsi.

Geriausios idėjos gimsta naktį

Idėjos iniciatorius Antanas net nedrįsta suabejoti ir iškart sutinka su šia mintimi. Aktyvus abiturientas prisimena, kad idėja apie kelionę jam kilo prieš miegą, sausio mėnesį. „Sukosi sukosi ji kaip pelė rate mano galvoje kiekvieną dieną, tai buvo tolima svajonė. Suėjus 18-iolikai, pradėjau nemažai keliauti, bet keliavau patogiai, tad mano galvos pelytė sukosi vis greičiau, kadangi norėjosi naujų iššūkių ir didesnių nuotykių“,– prisimena Antanas. Galiausiai ta besisukanti mintis subrendo tik likus kelioms savaitėms iki įvykusios kelionės.

Kompanija – reikšminga kelionės dalis

Subrendus idėjai ir susikrovus kuprines, socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė puslapis  „Abu2 aplink Europą“, kuris paskelbė pasauliui, kad Antanas ir Dovydas jau greit išvyks ieškoti nuotykių. Antanas prisimena, kad kelionės partneris atsirado visiškai netikėtai: „Keli mano draugai buvo užsiėmę ir atsisakė keliauti kartu, tad puiki draugė Augustė pasiūlė pakviesti Dovydą.“ Tačiau vien Dovydo, tuomet ką tik baigusio vidurinę mokyklą ir užsikrėtusio idėja keliauti, neužteko. „Kelionę pradėjome dviese, baigėme keturiese“, – juokiasi Antanas ir pasakoja, kad prie kompanijos greit prisijungė dvi žavios merginos – Jogailė ir Klaudija. Juk keturiese smagiau!

Įtraukiantis kelionės įspūdžių sūkurys

Keliautojai savo drąsios kelionės akimirkomis dalinosi sukurtame puslapyje. Kelionė truko 32 dienas, per kurias buvo aplankyta Lenkija, Čekija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, Italija, Slovėnija, Kroatija ir Austrija. Antanas vardindamas aplankytas šalis susimąsto, ar tikrai nei vienos nepamiršo. Buvo įveikta maždaug 6 500 km. Antanas pastebi, kad greičiausiai išbandė visas transporto priemones: lėktuvas, autobusai, įvairaus kalibro automobiliai, metro, traukiniai... „Daugiausia važiavome autostopu, tad artimiau susipažinome su skirtingais automobiliais. Labiausiai patiko seni ir restauruoti (arba ne) mašiniukai, savotiškas žavesys jaučiamas jų viduje“, – pasakoja Antanas.

O jeigu ši nepakartojama kelionė visgi pasikartotų?

Jaunuoliai tvirtina, kad neatsisakytų iš naujo patirti tokių akimirkų. Klaudija teigia, kad „tai buvo geriausios vasaros, o greičiausiai – ir visų metų akimirkos“. Merginai antrina Dovydas ir priduria: „Žinoma, pasigesčiau to nuostabaus jausmo, kai aplankai nerealiai atrodančias vietas pirmą kartą, tačiau keliaujant būtų žiauriai smagu atrasti tą patį miestą, tą pačią pievelę, tą pačią uolą, kurioje pasitikom saulę, ir tarytum reconnect‘intis, pabūti su mintimis, kurias po kelionės laikydavau sentimentų skrynelėje.“ Tačiau keliautojai pamini, kad yra dalykų, kuriuos norėtų pakeisti. Štai Antanas sako, kad mieliau rinktųsi kelionę dviese ir bent mėnesiu ilgesnę, o merginos Klaudija ir Jogailė – užsimena apie kuprinės turinį. Jos teigia, kad neapsikrautų savęs nereikalingomis smulkmenomis ir drabužiais, tačiau būtinai pasiimtų turistinę viryklę ir tikros kavos.

Baimės, (ne)keliavusios kartu

Dovydas ir Antanas teigia, kad didelių baimių į kelionę nesivežė, nes neturėjo laiko apie jas galvoti. Tačiau nerimą jautė abu: vienas – dėl brangių prietaisų, kuriuos vežėsi į kelionę, kitas – dėl kartu keliavusių draugų. „Mamoms pažadėjau parvežti gyvus ir daugiau mažiau sveikus“, –  linksmai sako Antanas. Į vyriškos kompanijos pusę stoja ir Jogailė, paminėdama, kad jai baimės nekėlė nei pabėgėliai, nei vagys ar teroristai, kurių keliaudami prisibijo turistai. Tuo tarpu Klaudija atvirai prisipažįsta: „Pati didžiausia baimė buvo ta, jog galėjome susistabdyti blogų žmonių mašinas, kurie mus būtų išvežę kur nors toli toli... “– ir kartu prisimena, kad kelionėje suprato turinti baimę... nuogiems žmonėms.

Kelionės akimirka, kurios nesinorėjo pasakoti tėvams

Paklausti apie baisiausią kelionės akimirką, Jogailė ir Antanas prisimena naktį, kurią pastarasis pavadina „šernų naktimi“. „Miegant kalnuose, audros ir žaibų fone, šalia mūsų kriuksėdami pradėjo lakstyti šernai, nuo kurių mus skyrė anaiptol ne geležinė siena, o tik 2 milimetrų storio sintetinė plėvelė“, – pasakoja įspūdžius Antanas. Jo kelionės draugas Dovydas prisimena kitą akimirką, kurią pavadina „Liepos 31-osios įvykiai“. Dovydas pasakoja, kad tą dieną jis ir Klaudija  ne tik įsėdo į klaidingą traukinį, bet ir sužinojo, kad kiti kelionės draugai buvo apvogti. Tą akimirką Dovydui atrodė, kad būtent šiais įvykiais teks baigti kelionę ir jau galvojo apie skambutį tėvams, kurių norėjo prašyti tiesioginių bilietų iš Italijos į Lietuvą. Apie liūdną kelionės baigtį prisipažįsta susimąsčiusi ir Klaudija, kai teko keliauti automobiliu su viena pašėlusia mergina. Klaudija sako: „Mes tiesiog skriete skriejom jos mašina!“ Tačiau kelionė liūdnai nesibaigė nei tada, nei vėliau.

Supratimas, kad keliauti buvo verta

Pamiršę akimirkas, kai kūną kaustė baimė, keturi entuziastai mintimis nukeliavo į tą momentą, kai sau pasakė, kad buvo verta įgyvendinti idėją. Jos iniciatorius Antanas teigia, kad tai suprato dar prieš kelionę, kadangi vien tuomet dar būsimos kelionės įsivaizdavimas dovanojo pilnatvę. Tačiau pamini ir akimirką, kai užvažiavo į kalnus Marselyje. „Kaip pradėjo tada tekėti per kraštus džiaugsmas, taip ir tęsėsi iki kelionės galo.“ Jogailę džiaugsmas aplankė, kai bevaikščiojant siauromis Veronos gatvėmis jos akis patraukė Dantės skulptūra. Tuomet mergina, filosofijos mylėtoja, suprato, kad jai iki pilnos laimės daugiau nieko nereikia. Verona dovanojo supratimą ne tik Jogailei, bet ir Dovydui. Jis nuklysta į prisiminimus: „Tą vakarą trumpam palikau kolegas bei ėjau aplinkui naktinę Veroną dažnai mąstydamas, susiprasdamas, kad AŠ IŠTIES ČIA ESU, o Dieve, o Dieve, man tikrai tai PAVYKO!“ Trijų keliautojų papasakotos akimirkos dvelkia ramybe ir gražiais vaizdais. Klaudijos įvardinta akimirka kiek kitokia. Ji prisimena anksčiau minėtus „Liepos 31-osios įvykius“. Būtent tada, kai mergina vėl pamatė kolegas, sveikus ir gyvus, norėjo pulti į ašaras iš laimės, kuri netilpo širdyje.

Pokyčius dovanojusi kelionė

Tokios netikėtos ir įdomios akimirkos, kurias keturi jaunuoliai patyrė kelionėje aplink Europą, negalėjo nepalikti pėdsakų. Antanas pamini, kad atsirado daugiau patirties, daugiau ambicijų, daugiau ramybės kartu su degančia vidine ugnimi. Jis teigia: „Kažkaip pats dėmesys nebekrypsta į materialius dalykus, daugiau giliniesi į savo vidines būsenas, išorės dirgiklius; pradėjau daugiau stebėti žmones, daugiau klausyti.“ Klaudija pamini naujas pažintis, naujai susiformavusį požiūrį į keliones, išsilavinimą, draugus ir supratimą, kad tokia kelionė buvo tai, ko jai seniai trūko gyvenime. „Buvau išbadėjusi to“,– dalinasi mintimis Klaudija. Kita keliavusi mergina, Jogailė, džiaugiasi kelionėje supratusi, ko nori iš gyvenimo, ir nusprendusi rinktis filosofijos ir politinės kritikos studijas VDU. Matyta Dantės skulptūra tapo kelrode žvaigžde, atvėrė duris.

Apie kitas keliones galvojantys ir mintimis maršrutus dėliojantys jaunuoliai, džiugiai atsimenantys brangiausius vasaros įspūdžius, savo pavyzdžiu nori paskatinti keliauti ir kitus. Paprašyti pasidalinti keliais patarimais tiems, kurie sumanys leistis į kelionę, jų nepagaili. Kelionės draugai mini, jog labai svarbu atsakingai pasirinkti, su kuo keliausite, kokiems žmonėms leisite stebėti savo pakilimus ir nuosmukius, kieno veidus norite matyti visą parą ir labai svarbu, kad tie žmonės nesmerktų dėl nuolatinio maisto troškimo. Žinoma, svarbu turėti reikiamus daiktus: žemėlapius, navigaciją, kelioninę krosnelę, patogiausius savo batus, dokumentus, kuriuos pataria labai saugoti. Tačiau svarbiausia yra ne tai, ką turėsite kuprinėje, o tai, kas dėsis galvoje. Keturi po Europą keliavę draugai vieningai tvirtina, kad tokioje kelionėje būtinas pozityvus požiūris. Jo ir linkiu!

Aplink Europą pozityviai

 

Metų pabaiga, kvepianti šventėmis, dažnai mintis nuveda pasivaikščioti po prabėgusias 365 dienas. Vienų net nesugebame prisiminti, o kitos verčia širdį plakti stipriau. Negaliu pasakyti, kiek tokių dienų šiemet turėjote, tačiau tikrai žinau, kad keturi jauni, entuziastingi ir drąsus žmonės pasakytų, jog turėjo jų 32. Tikiu, kad šiuos žmones – Klaudiją Aleškevičiūtę, Jogailę Sangavičiūtę, Dovydą Šaudį ir Antaną Bernatonį – šiandien dar vis šildo liepos viduryje patirta kelionė autostopu po Europą. Pakvipo drąsa? Kviečiu sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo ir ...kaip baigėsi.


Geriausios idėjos gimsta naktį
Idėjos iniciatorius Antanas net nedrįsta suabejoti ir iškart sutinka su šia mintimi. Aktyvus abiturientas prisimena, kad idėja apie kelionę jam kilo prieš miegą, sausio mėnesį. „Sukosi sukosi ji kaip pelė rate mano galvoje kiekvieną dieną, taibuvo tolima svajonė. Suėjus 18-iolikai, pradėjau nemažai keliauti, bet keliavau patogiai, tad mano galvos pelytė sukosi vis greičiau, kadangi norėjosi naujų iššūkių ir didesnių nuotykių“,– prisimena Antanas. Galiausiai ta besisukanti mintis subrendo tik likus kelioms savaitėms iki įvykusios kelionės.


Kompanija – reikšminga kelionės dalis
Subrendus idėjai ir susikrovus kuprines, socialiniame tinkle „Facebook“ pasirodė puslapis  „Abu2 aplink Europą“ (https://www.facebook.com/abu2aplinkEU/?fref=ts), kuris paskelbė pasauliui, kad Antanas ir Dovydas jau greit išvyks ieškoti nuotykių. Antanas prisimena, kad kelionės partneris atsirado visiškai netikėtai: „Keli mano draugai buvo užsiėmę ir atsisakė keliauti kartu, tad puiki draugė Augustė pasiūlė pakviesti Dovydą.“ Tačiau vien Dovydo, tuomet ką tik baigusio vidurinę mokyklą ir užsikrėtusio idėja keliauti, neužteko. „Kelionę pradėjome dviese, baigėme keturiese“, – juokiasi Antanas ir pasakoja, kad prie kompanijos greit prisijungė dvi žavios merginos – Jogailė ir Klaudija. Juk keturiese smagiau!


Įtraukiantis kelionės įspūdžių sūkurys
Keliautojai savo drąsios kelionės akimirkomis dalinosi sukurtame puslapyje. Kelionė truko 32 dienas, per kurias buvo aplankyta Lenkija, Čekija, Vokietija, Belgija, Prancūzija, Italija, Slovėnija, Kroatija ir Austrija. Antanas vardindamas aplankytas šalis susimąsto, ar tikrai nei vienos nepamiršo. Buvo įveikta maždaug 6 500 km. Antanas pastebi, kad greičiausiai išbandė visas transporto priemones: lėktuvas, autobusai, įvairaus kalibro automobiliai, metro, traukiniai... „Daugiausia važiavome autostopu, tad artimiau susipažinome su skirtingais automobiliais. Labiausiai patiko seni ir restauruoti (arba ne) mašiniukai, savotiškas žavesys jaučiamas jų viduje“,–  pasakoja Antanas.


O jeigu ši nepakartojama kelionė visgi pasikartotų?
Jaunuoliai tvirtina, kad neatsisakytų iš naujo patirti tokių akimirkų. Klaudija teigia, kad „tai buvo geriausios vasaros, o greičiausiai – ir visų metų akimirkos“.  Merginai antrina Dovydas ir priduria: „Žinoma, pasigesčiau to nuostabaus jausmo, kai aplankai nerealiai atrodančias vietas pirmą kartą, tačiau keliaujant būtų žiauriai smagu atrasti tą patį miestą, tą pačią pievelę, tą pačią uolą, kurioje pasitikom saulę, ir tarytum reconnect‘intis, pabūti su mintimis, kurias po kelionės laikydavau sentimentų skrynelėje.“ Tačiau keliautojai pamini, kad yra dalykų, kuriuos norėtų pakeisti. Štai Antanas sako, kad mieliau rinktųsi kelionę dviese ir bent mėnesiu ilgesnę, o merginos Klaudija ir Jogailė –  užsimena apie kuprinės turinį. Jos teigia, kad neapsikrautų savęs nereikalingomis smulkmenomis ir drabužiais, tačiau būtinai pasiimtų turistinę viryklę ir tikros kavos.


 Baimės, (ne)keliavusios kartu

Dovydas ir Antanas teigia, kad didelių baimių į kelionę nesivežė, nes neturėjo laiko apie jas galvoti. Tačiau nerimą jautė abu: vienas – dėl brangių prietaisų, kuriuos vežėsi į kelionę, kitas – dėl kartu keliavusių draugų. „Mamoms pažadėjau parvežti gyvus ir daugiau mažiau sveikus“, –  linksmai sako Antanas. Į vyriškos kompanijos pusę stoja ir Jogailė, paminėdama, kad jai baimės nekėlė nei pabėgėliai, nei vagys ar teroristai, kurių keliaudami prisibijo turistai. Tuo tarpu Klaudija atvirai prisipažįsta: „Pati didžiausia baimė buvo ta, jog galėjome susistabdyti blogų žmonių mašinas, kurie mus būtų išvežę kur nors toli toli... “– ir kartu prisimena, kad kelionėje suprato turinti baimę ...nuogiems žmonėms.


Kelionės akimirka, kurios nesinorėjo pasakoti tėvams
Paklausti apie baisiausią kelionės akimirką, Jogailė ir Antanas prisimena naktį, kurią pastarasis pavadina „šernų naktimi“. „Miegant kalnuose, audros ir žaibų fone, šalia mūsų kriuksėdami pradėjo lakstyti šernai, nuo kurių mus skyrė anaiptol ne geležinė siena, o tik 2 milimetrų storio sintetinė plėvelė“, – pasakoja įspūdžius Antanas. Jo kelionės draugas Dovydas prisimena kitą akimirką, kurią pavadina „Liepos 31-osios įvykiai“. Dovydas pasakoja, kad tą dieną jis ir Klaudija  ne tik įsėdo į klaidingą traukinį, bet ir sužinojo, kad kiti kelionės draugai buvo apvogti. Tą akimirką Dovydui atrodė, kad būtent šiais įvykiais teks baigti kelionę ir jau galvojo apie skambutį tėvams, kurių norėjo prašyti tiesioginių bilietų iš Italijos į Lietuvą. Apie liūdną kelionės baigtį prisipažįsta susimąsčiusi ir Klaudija, kai teko keliauti automobiliu su viena pašėlusia mergina. Klaudija sako: „Mes tiesiog skriete skriejom jos mašina!“ Tačiau kelionė liūdnai nesibaigė nei tada, nei vėliau.


Supratimas, kad keliauti buvo verta
Pamiršę akimirkas, kai kūną kaustė baimė, keturi entuziastai mintimis nukeliavo į tą momentą, kai sau pasakė, kad buvo verta įgyvendinti idėją. Jos iniciatorius Antanas teigia, kad tai suprato dar prieš kelionę, kadangi vien tuomet dar būsimos kelionės įsivaizdavimas dovanojo pilnatvę. Tačiau pamini ir akimirką, kai užvažiavo į kalnus Marselyje. „Kaip pradėjo tada tekėti per kraštus džiaugsmas, taip ir tęsėsi iki kelionės galo.“ Jogailę džiaugsmas aplankė, kai bevaikščiojant siauromis Veronos gatvėmis jos akis patraukė Dantės skulptūra. Tuomet mergina, filosofijos mylėtoja, suprato, kad jai iki pilnos laimės daugiau nieko nereikia. Verona dovanojo supratimą ne tik Jogailei, bet ir Dovydui. Jis nuklysta į prisiminimus: „Tą vakarą trumpam palikau kolegas bei ėjau aplinkui naktinę Veroną dažnai mąstydamas, susiprasdamas, kad AŠ IŠTIES ČIA ESU, o Dieve, o Dieve, man tikrai tai PAVYKO!“ Trijų keliautojų papasakotos akimirkos dvelkia ramybe ir gražiais vaizdais. Klaudijos įvardinta akimirka kiek kitokia. Ji prisimena anksčiau minėtus „Liepos 31-osios įvykius“. Būtent tada, kai mergina vėl pamatė kolegas, sveikus ir gyvus, norėjo pulti į ašaras iš laimės, kuri netilpo širdyje.


Pokyčius dovanojusi kelionė
Tokios netikėtos ir įdomios akimirkos, kurias keturi jaunuoliai patyrė kelionėje aplink Europą, negalėjo nepalikti pėdsakų. Antanas pamini, kad atsirado daugiau patirties, daugiau ambicijų, daugiau ramybės kartu su degančia vidine ugnimi. Jis teigia: „Kažkaip pats dėmesys nebekrypsta į materialius dalykus, daugiau giliniesi į savo vidines būsenas, išorės dirgiklius; pradėjau daugiau stebėti žmones, daugiau klausyti.“ Klaudija pamini naujas pažintis, naujai susiformavusį požiūrį į keliones, išsilavinimą, draugus ir supratimą, kad tokia kelionė buvo tai, ko jai seniai trūko gyvenime. „Buvau išbadėjusi to“,– dalinasi mintimis Klaudija. Kita keliavusi mergina, Jogailė, džiaugiasi kelionėje supratusi, ko nori iš gyvenimo, ir nusprendusi rinktis filosofijos ir politinės kritikos studijas VDU. Matyta Dantės skulptūra tapo kelrode žvaigžde, atvėrė duris.

 


Apie kitas keliones galvojantys ir mintimis maršrutus dėliojantys jaunuoliai, džiugiai atsimenantys brangiausius vasaros įspūdžius, savo pavyzdžiu nori paskatinti keliauti ir kitus. Paprašyti pasidalinti keliais patarimais tiems, kurie sumanys leistis į kelionę, jų nepagaili. Kelionės draugai mini, jog labai svarbu atsakingai pasirinkti, su kuo keliausite, kokiems žmonėms leisite stebėti savo pakilimus ir nuosmukius, kieno veidus norite matyti visą parą ir labai svarbu, kad tie žmonės nesmerktų dėl nuolatinio maisto troškimo. Žinoma, svarbu turėti reikiamus daiktus: žemėlapius, navigaciją, kelioninę krosnelę, patogiausius savo batus, dokumentus, kuriuos pataria labai saugoti. Tačiau svarbiausia yra ne tai, ką turėsite kuprinėje, o tai, kas dėsis galvoje. Keturi po Europą keliavę draugai vieningai tvirtina, kad tokioje kelionėje būtinas pozityvus požiūris. Jo ir linkiu!

Susijusios naujienos Daugiau

Dalyvauk jaunimo teatrų festivalyje „Karaliauk!“
Dalyvauk jaunimo teatrų festivalyje „Karaliauk!“
Tarptautiniai jaunimo mainai apie patyčias internete
Tarptautiniai jaunimo mainai apie patyčias internete
Tarptautiniai jaunimo mainai apie kalbų ir kultūrų skirtumus
Tarptautiniai jaunimo mainai apie kalbų ir kultūrų skirtumus

Susiję straipsniai Daugiau

Kaip nerealias idėjas paversti realybe?
Kaip nerealias idėjas paversti realybe?
Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!
Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“