Vis dar svajojanti

2019/01/22

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Maja Timofejeva
Jaunasis žurnalistas
Vis dar svajojanti

Mokytoja. Vienas paprastas žodis, kiekvienam sukeliantis skirtingų jausmų ir asociacijų: vieniems blogų, kitiems gerų. Ne, šį kartą nerašysiu apie problemas, susijusias su mokytojomis, ar jų darbu. Pailsėti nuo pastaruosius mėnesius Lietuvą drebinusių įvykių tikrai praverstų. Siūlau paskaityti interviu su turbūt pačiu geriausiu optimizmo užtaisu – Ingrida. Taip, ji yra mokytoja. Įspėju, kad žmonėms, turintiems blogų asociacijų su šiuo žodžiu, jį vis tiek teks pamilti, nes jį šiame interviu vartosiu dar ne kartą. 

Šie metai Jūsų karjeroje ypatingi – tapote geriausia Panevėžio rajono mokytoja. Apskritai, mokytojo profesija, bent jau mano nuomone, yra viena iš sudėtingiausių. Lietuvoje jau kuris laikas kalbama, kad ši profesija iki 2025 metų taps prestižine. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti šiuolaikinis, XXI amžiaus mokytojas?

Pirmiausia, labai tolerantiškas. Gebantis jausti, ką jaučia jaunas žmogus – suprasti, kad jis gali būti ir pavargęs, kad jam gal virti jausmų hormonai. Mokytojas turi suprasti, jog vaikas nėra toks brandus, kad galėtų elgtis kaip suaugęs asmuo. Žinoma, mokytojas turi visą laiką pats mokytis, nebijoti pripažinti, kad kažko nemoka ir mokytis iš jauno žmogaus, nes iš mokinių išmokti gali be galo daug.

Visai neseniai Lietuvoje aidėjo mokytojų streikai. Ką Jūs manote apie dabartinę mokytojo padėtį visuomenėje?

Nemanau, kad toji padėtis yra tiek bloga, kad reikėtų streikuoti ir, jeigu mokykloje būtų organizuojamas streikas, aš neičiau streikuoti. Aš šventai tikiu, kad tokia padėtis ilgai nesitęs. Aš tikrai tikiu, kad pasikeis dalykai ir požiūris į mokytoją bei į jo darbą. Tikiu, kad ateis jaunų žmonių, kurie bus suinteresuoti patys keisti sistemą. Tokių, pavyzdžiui, kaip tu, kurie žino, ko labiausiai jai reikėtų. 

Esate muzikos mokytoja. Sunku nepaklausti, kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka muzika? Skaičiau kitų žurnalistų interviu su jumis, tačiau šio klausimo nepastebėjau...

Tikrai, manęs dar niekas neklausė, kokį vaidmenį muzika užima mano gyvenime. Apskritai, muzikuoti pradėjau ankstyvoje jaunystėje, 7 klasėje, tai yra 12–13 metų. Mane pakvietė į folkloro kolektyvą ir aš ten dainavau. Dainavau patogiai, kol vadovė paprašė pradėti vesti dainas. Va tada pradėjau dainuoti iš tiesų. Nuo to laiko mane daina lydi visada. Labai mėgstu, labai myliu, labai gerbiu, dievinu lietuvių liaudies muziką. Ir visokiais būdais bandau prikalbinti jaunimą, kad pamėgtų liaudies muziką, skudučius ir patį muzikavimą (juokiasi). O šiaip muziką klausau pačią įvairiausią, žaviuosi viskuo, kas gražu ir džiugina širdį: džiazu, pop, roku.

Kiek laiko užtrunka pasiruošimas pamokai, iš kur semiatės idėjų?

Būna įvairiai, kartais pasiruošimas užtrunka tik 5 minutes. Ypač jeigu dirbi pagal tą patį vadovėlį – viską žinai, daugiau mažiau prisimeni, ką dirbai praeitais metais. Metodus pritaikai vaikams, nes jie ateina visi skirtingi ir to paties padaryti neįmanoma, bet būna tokių universalių temų, kad pasiruošimas ir tetrunka tas 5 minutes. Būna tokių pamokų, kad reikia sėdėti iki 12 valandos naktie su vienos klasės pamoka... Šiuo metu taip dirbu su devintokais, pernai taip dirbau su vienuoliktos klasės programa. Norint pravesti pamoką prieš tai reikia gerokai padirbėti, reikia kūrinių, pačiai neklausytų ir negirdėtų rasti, juos išsityrinėti, išsinagrinėti ir sugalvoti nestandartinių klausimų.

Na, sėdėti prie pamokų ruošimosi iki vidurnakčio, manau, irgi yra ganėtinai varginantis dalykas…

Ne kiekvieną sykį, prisipažįstu. Bet tikrai tenka. Ir savaitgaliais, ir į vaikų laiškus atsakinėti tenka iki dvyliktos nakties, pavyzdžiui, ir namų darbus kažkas sugalvoja atsiųsti sekmadienį, kokią dvyliktą nakties… (juokiasi)

Bet aš nemanau, kad tai yra pats didžiausias sunkumas dirbant mokytoja?

Ne, ne visada. Jeigu negali, tai vaikui ir parašai: „Ne, šiandien negaliu“, – ir viskas, vaikai tai supranta labai gerai.

O kokie yra tie sunkumai, su kuriais susiduriate?

Kartais nebūna atsako. Atrodo, tu atiduodi visą visą širdį, stengiesi labai labai daug, o ateina klasė, visiškai nepasiruošusi priimti to, ką tu padarei. Tada yra skaudoka. Taip pat skaudoka būna, kai vaikai ką nors nepagalvoję lepteli, atrodo tu stengiesi, bet… Na, būna kartais. Man, kaip žmogui, tie dalykai yra skaudžiausi. Nes aš ir dirbu dėl vaikų. Ne dėl pavaduotojos, ne dėl direktorės, ne dėl dokumentų, ne dėl švietimo skyriaus ar dar kažko panašaus.

Jūs garsėjate kaip mokytoja, globojanti ir ruošianti jaunuosius dainorėlius. Jų įvairovė plati – nuo reperių, solistų, iki choristų. Kaip sekasi juos paskatinti dainuoti, kuo juos motyvuojate?

Dažniausiai tie mokiniai, kurie nori dainuoti solo, patys ateina pas mane. Jie to nori, todėl man jų traukti nereikia. Jie patys prašo ir patys randa mane. O aš jų visą laiką laukiu, niekada neatstumiu. Motyvuoti? Na, galbūt jiems patiems patinka tobulėti, kažko siekti.

Kaip spėjate dirbti su tokiu būriu vaikų? Juk ir pamokoms ruošti reikia, natas choristėms rinkti taip pat reikia…

Visaip… Na, turbūt ateina tas laikas, kai nebeturiu savo mažų vaikų, kai daug laiko galiu skirti darbui. Tikriausiai, tai yra pats aukso amžius mokytojui – kai savas vaikas jau išskridęs ir tu jau gali leisti laiką sau. O aš šiuo atveju jį leidžiu darbui (juokiasi) ir sportui.

Daug žmonių teigia, kad kiekvienam iš mūsų reikia turėti autoritetą. Ar ir jūs turite tokį žmogų, iš kurio semiatės įkvėpimo ir kuo jis jus žavi?

Kiekvienam atvejui tikriausiai įkvėpimo semiuosi iš skirtingų žmonių. Iš žmogiškosios pusės, į ką visą laiką lygiavausi ir kas man visą laiką atrodė aukščiausios pagarbos vertas žmogus – tai pirmoji mano vadovė, kuri įtraukė mane į folklorą. Ji man davė tiek daug žmogiško prado, tiek daug gerų patarimų… Ji mane augino ir buvo man lyg mama. Tikriausiai būtent jos tas indėlis dabar išeina iš manęs kitiems vaikams. Kaip mokytojo darbo pavyzdys man yra mūsų direktorė – kiek ji moka padaryti darbų, kiek persiversti, kurti mokyklą. Ir kaip moka suburti komandą, paskirstyti darbus, ir tu nori nenori padarai, pats nesuvokdamas, kad tu gali tai padaryti. Na, o muzikoje autoritetų yra be galo daug. Grojantys, dainuojantys – iš visų gali mokytis.

Gal turite svajonę, tikslą ir jeigu taip, gal galėtumėte ja pasidalinti?  

Jeigu aš ištarsiu garsiai, privalėsiu tą tikslą pasiekti (juokiasi)... Taip, turiu. Mano didžiulė spraga, kaip mokytojos, kaip žmogaus, ieškančio informacijos – anglų kalbos nemokėjimas. Buvau pradėjusi mokytis, tačiau trūko valios, geros tarties, išminties ir mečiau. Bet visa informacija, visi įdomūs seminarai, programos, kai žmonės gali išvažiuoti į užsienį, mokytis, tobulintis, žiūrėti yra anglų kalba. Aš labai baltai ir nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kalbantiems anglų kalba. Tai yra didžiulis mano trūkumas, kuris man trukdo dar labiau augti ir tobulėti. Bet deja... Taip ir liko neįgyvendinta svajonė bei tikslas. Na, o pati didžiausia svajonė būtų išmokus kalbą važiuoti stažuotis į kitą šalį.

Galbūt esate girdėjusi apie mokytojus, kurie išvažiuoja stažuotis į suomių mokyklas?

Taip, esu girdėjusi ir aš norėčiau išbandyti tai. Mano svajonė būtų aplankyti tokią mokyklą, kurioje mokiniai mokosi kitaip, negu pas mus. Tai štai – svajonę išpešei garsiai (juokiasi)...