„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“

Kelionės ir laisvalaikis
2018/11/06

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Faustas Beneckas
Reporteris
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“

Kelionė autobusu buvo ilga, labai ilga, apie 5 valandas iš Vilniaus trukusi. Važiavau paprastuoju autobusu, bet, deja, ne „alkobusu“. Kas dėjosi „alkobuse“, kur buvo susirinkusi „Kilkim Žaibu“ patrakusi kompanija, jau iš pavadinimo aišku. Kuomet nuo pat kelio pradžios įsilieji, tarsi žuvis į vandenį įšoki iš kaustančių žvejo rankų į festivalio „atmosferą“, nuo pat pradžių patenki į kitą „Kilkim Žaibu“ paralelinį pasaulį. Pokalbiai, šėlsmas neformalių pažiūrų žmonių rate, tai smagus būdas pradėti festivalį – kaip ir kiekvieno festivalio pradžią – keliaujant.

Po ilgos kelionės atsidūriau Varniuose, nuostabiame kampelyje kur gyvenimo tėkmė tarsi jūros bangų mūša, visi medituojantys, niekur neskubantys, atsipūtę. Ėjau Lūkšto linkme. Nuo Varnių iki Lūkšto ežero apie 2 kilometrus kelio. Beeidamas sumaniau tranzuoti, tačiau nė neiškėlus nykščio į viršų, sustojo automobilis. Sutikau brolius latvius, kurie mokėjo lietuviškai ir kalbėjo taip gerai, kad iki kol jie nepasakė, jog jie nelietuviai aš nesupratau. Buvo smagu kalbėtis su latviais lietuviškai, siunčiant viskio butelį per rankas ir burnas. Atvažiavę sumanėme pasistatyti automobilį šalia gyvenančios moters laukymėje. Sėdėjome ten per rankas leisdami viskį, šnekėdamiesi tarpusavy ir su moterėle. 

Festivalis „Kilkim Žaibu“ tikra metalo muzikos mylėtojų šventė, metalo muziką propaguojantis, bene vienintelis toks grynas likęs festivalis Lietuvoje. Einant laikui beveik visi Lietuvos sunkiosios muzikos festivaliai transformavosi, nuklydo į komerciškumo ir muzikos masiškumo erdves. Tik čia, prie Lūkšto, vienoje vietoje mačiau tiek sunkiosios muzikos propaguotojų. Muzikos ir įgarsinimo kokybė aukšta, grupės įvairios, išskirtinės, reikšmingos muzikos istorijoje. Grojo tokios gaivalingos grupės kaip „ I Am Morbid“ (JAV), kuri sudrebino Lūkšto ežero pakrantę ir vainikavo paskutinę festivalio naktį , „Fintroll“ (SUOMIJA) atliekanti suomiško „humpa“ ir metalo muzikos stilių derinį, tikra švediško „death“ metalo klasika alsuojantys „Entombed A.D.“ (ŠVEDIJA), „Myrkur“ (DANIJA) – užburiatys charakteringu moterišku vokalu ir juodojo metalo lėtais ritmingais pasažais, „Noktrunal Mortum“ (UKRAINA) – ne pirmus metus „Kilkim žaibu“ pasirodanti, tituluojama geriausia Ukrainos metalo grupe, „doom folk“ metalo pakraipos, melodingumu, lėtu ir užvedančiu tempu, tamsos skleidimu atsiduodanti „Acopalypse Orchestra“ (ŠVEDIJA), iš visų festivalio dalyvių stiliumi išsiskiriantys, įvairių krypčių modernius muzikos elementus maišantys – „Mortis“ (NORVEGIJA). 

Be viso to, pati festivalio koncepcija yra išlikus orginali, nedaug tenukrypsusi į masių visuomenei prieinamus tolius. Senovės baltų pagoniškos kultūros elementų – misticizmo, panteizmo, ugnies apeigų, senosios karybos, amatų, politeizmo, aludarystės bei tamsiojo meno kultūros elementų – okultizmo, mizantropijos, nihilizmo, antireligijos, radikalumo, mirties, kančios derinys, virsta į tikrą puotą. Ši subkultūrinė specializacija neprilygsta nė vienam Lietuvos vasaros festivaliui. Nors suprantama, kad kiekvienas festivalis yra orientuotas į tam tikrą kultūrą, bet dažniausiai ne į subkultūrą. Tai yra tikrų tikriausias šio festivalio privalumas.

Kilkim žaibu yra metalistų šventė, čia gausus metalo muzikos pasirinkimas. Vyrauja „juodojo“ ir „mirties“ metalo pakraipos. Didžiausias žmonių skaičius rinkosi tokių metalo pakraipų grupių pasirodymuose. Kiti muzikos stiliai publiką traukė ne tiek. Pavyzdžiui, penktadienio vakare, tikrai puikiu laiku vykęs „The Aeon“ (ŠVEDIJA) psichodelinio folkloro koncertas surinko vos vieną klausytojų eilę prie scenos. Didžiausias pasirodymų skaičius vyko sunkesnės muzikos žanrų. Nors ir sunkioji muzika semiasi harmonijos, melodijų ir įkvėpimo iš folkloro bei mitologijos, tačiau didesnė dalis metalo muzikantų remiasi savo išgyvenimais ir metalo muzikos filosofija. Sunkioji muzika yra ne kiekvienam: arba tiems, kuriuos tokia muzika veža, arba melomanams, kurie į muziką žvelgia kaip į patyrimą, iš kurio pajaučiama idėjų sklaida. Nors festivalyje dominavo „juodojo“ ir „mirties“ metalo muzika, nemažai koncertų vyko folkloro muzikos kryptimis – lietuvių, ukrainiečių, rusų liaudies muzika, folkrokas, folkmetalas ir įvairių tautų folkloro melodijomis apipinta muzika. Tai vienas iš ryškiausių „Kilkim žaibu“ inspiravimo ir minčių sėmimosi šaltinių, todėl ryškus sunkiosios muzikos ir folkloro junginys ypatingai dera. 

Įspūdingi buvo kolektyvai grojantys autentišką folkloro muziką ar atliekantys folkloro muzikos atmainas – folkmetalą, folkroką. Tai „Obelija “ (LIETUVA), užbūrę savo moterišku žavingumu, balsingumu, folkloro instrumentų švariu skambesiu ir nuostabiais liaudies muzikos tekstais. Taip pat „Lordwind“ (LENKIJA) pasižymintys autentišku skambesiu, „Vilki“ (LATVIJA), „Sen Svaja“ (LIETUVA), „Gyvata“ (LIETUVA), pagoniškumą skleidžiantis „Juodvarnis“ (LIETUVA), roko dvasia įtaigius liaudies tekstus perteikiantis „Žalvarinis“ (LIETUVA). Profesionalumu ir melodingumu pasižymintys, pagonišką juodąjį metalą grojantys „Havukruunu“ (SUOMIJA), išskirtinu stiliumi grojantys ir prikaustantys dėmesį „Joryj Kloc“ (UKRAINA). Nuvylė tikrai įdomus atvejis – „White Ward“ (UKRAINA) grupė, kuri atlieka post metalą pagardintą džiazo / saksofono elementais, kadangi saksofonu nebuvo grojama gyvai, buvo naudojamasi fonograma. Taigi drįsčiau teigti, kad „Kilkim Žaibu“ tai ekstremalaus metalo festivalis šiek tiek pagardintas folkloro muzika ir senovės tradicijų rekonstrukcija.

Neprityrusią ausį šis festivalis gali pritrenkti savo trankumu, sunkumo sklaida, stipriu garsu, greitų ritmų ir aštrių elektrinių gitarų, būgnų ir vokalo skambesiu. Dominuojanti sunki muzika skirta ištikimiems jos mėgėjams, todėl festivalis iš esmės yra skirtas jiems. Nors šeimų buvo daug, taigi muzikos trankumas, panašu, kad netrukdo poilsiauti ir mėgautis kitais festivalio žavesiais. Be muzikos svarbia festivalio dalimi buvo viduramžių laikų senovės kaimelis, kuriame buvo įsikūrusios įvairių tautų rekonstruotos senovės gentys. Miestelyje vyko viduramžių kovų demonstravimas, kuris traukė kiekvieno žvilgsnį, bei kitos viduramžių laikų rungtys, žaidimai – tai buvo tikras reginys. Pavyzdžiui, aklinėjimas, kurio metu buvo užrišamos akys, prie kojos pritvirtinamas skambaliukas ir duodamas virve prikabintas maišelis, su kuriuo turėjai nematant, tik girdint tvoti priešininkui. Žaidimas išties smagus, jį galėjo išbandyti kiekvienas iš žiūrovų. Taip pat buvo pristatinėjamos baltų genčių rekonstruotos aprangos, išsamiai apie jas pasakojama. Vyko ir kiti užsiėmimai, įtraukiantys savo autentiškumu, alsuojantys tikrumu: bendras liaudies dainų ratas su šios srities profesionalais, ugnies apeigos, aludarystės paskaita ir knygų pristatymai: Dayal Patterson knygų „Mortis“ ir „Black Metal“, Dariaus Žičkaus knygos „Stabmeldžio Memuarai“. 

Puikūs pasirodymai vienijo žmones, kadangi sunkioji muzika yra žanras iš subtilesnių, skleidžiantis pačias įvairiausias mintis ir nuotaikas: mizantropijos, pakvaišimo, žmogaus kančių gelmės paieškas, neapykantos, mirties ir gyvavimo. Įdomu tai, kad metalistai yra nuoširdūs žmonės, atveriantys širdį jei, atsilygini tuo pačiu. Be to jie labai kritiški ir kenčiantys, bei išgyvenantys pasaulį savaip, būtent mąstydami, veikdami ir šėldami muzikos apsupty. O kančia atsiranda dėl mąstymo, mąstymas verčia kentėti, kančia yra mąstymo kaina. Vieningiausios Tauragės metalo bendruomenės žmogus sakė: „Sunku mums gyventi, todėl mes taip darome“. Tokiu būdu ši subkultūra atranda gyvenimo būdą, verčiantį gyvuoti ir veikti šiuolaikiniame pasaulyje. Nuostabu tai, kad sunkiosios muzikos gerbėjai puikiai suderina šias veiklas ir iškelia vertybes, kurios yra progresyvios ir teigiamos, nors iš pirmo žvilgsnio, taip gali ir neatrodyti. 

„Kilkim žaibu“ pritraukia ne mases, o grupes žmonių ir tai suprantama. Tuo šis festivalis, manau, laimi. Dėl vis evoliucionuojančios festivalio aukštos kokybės, auditorija renkasi iš visos Europos, teigdama, kad panašių renginių vakarų ir vidurio Europoje beveik nėra. Svečiai atvyksta iš Latvijos, Ukrainos, Estijos, Belgijos, Anglijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių. Vienas žmogus netgi atkako iš Pietų Afrikos Respublikos. Padėka ir pagarba festivalio organizatoriams už jų pastangas festivalį versti stipriu gyvenimo šėlsmo manifestavimu.

Šėlkime ir vartykime aukštyn kojomis sustabarėjusį pasaulį žaibuodami!

Susijusios naujienos Daugiau

Renginys apie sveiką gyvenimo būdą
Renginys apie sveiką gyvenimo būdą
Lietuvos istorinių asmenybių CV
Lietuvos istorinių asmenybių CV
Paskutinį mėnesio sekmadienį į muziejus – nemokamai!
Paskutinį mėnesio sekmadienį į muziejus – nemokamai!

Susiję straipsniai Daugiau

Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto
Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto
Šypsokis, juk taip gera, arba kelionė į Ukrainą
Šypsokis, juk taip gera, arba kelionė į Ukrainą
Pabėgėlių stovykla iš arti: realijos, dialogai, įspūdžiai
Pabėgėlių stovykla iš arti: realijos, dialogai, įspūdžiai
Prenumeruok
loading...
Tau pavyko! Lauk pirmadienio!