Neįgaliųjų integracija – ar tikrai ji vyksta taip, kaip tikimės?
Neįgaliųjų integracija – ar tikrai ji vyksta taip, kaip tikimės?

Labas. Aš – Paulius. Man 28 metai. Nuo gimimo aš turiu negalią. Ne tiek svarbu kokią. Bet dėl jos aš turėjau lankyti specialiąją mokyklą. O dabar, nors esu jau suaugęs, tačiau gyvenu su tėvais, nes man reikia jų pagalbos. Nors labai norėčiau gyventi vienas.

Kaip nerealias idėjas paversti realybe?
Kaip nerealias idėjas paversti realybe?

Mes, jaunimas, kone kiekvieną dieną sugalvojame, ką nors naujo. Galvoje užgimsta begalė idėjų, kurios praturtintų kasdienį gyvenimą, suteiktų pagalbą kitiems arba būtų tiesiog kažkas linksmo, įsimintino ir įspūdingo, bet... Bet beveik visos nerealios idėjos lieka užmirštos, nes paprasčiausiai nežinome, ką su jomis daryti: kas gali padėti įgyvendinti idėją, kur kreiptis dėl finansinės pagalbos ir apskritai, kokia iš to nauda?

Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga
Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga

Šiais laikais, kai pasaulis aplink tave sukasi neįtikėtinai greitai, tradicijoms kyla didelė grėsmė pasimesti dabartinių problemų, tendencijų ir įvykių sūkuryje. Kodėl dažnas šiuolaikinis žmogus gyvenimą kaime iškeičia į miestą, tradicines lietuvių šventes – į vakarą, praleistą su draugais? Juk iš kartos į kartą perduodamos tradicijos mus jungia, daro autentiškais, skatina domėtis savo istorija. Atsakymo į šį klausimą galime ieškoti Ton van Zantvoort filme „Paskutinis piemuo“. Šis „Nepatogaus kino“ festivalio dokumentinis filmas pasakoja apie piemenį, šiuolaikiniame pasaulyje bandantį išlaikyti tvarias, autentiškas tradicijas.

Ar žiniasklaida daro neigiamą įtaką visuomenei?
Ar žiniasklaida daro neigiamą įtaką visuomenei?

Žiniasklaida užima ryškų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje ir yra ketvirta pasaulyje galia, kuri gali formuoti nuomonę. Vieni pagrindinių informacijos ir naujienų šaltinių yra laikraštis, radijas, televizija bei internetas. Juose yra apstu įvairios informacijos, todėl svarbu mokėti ją atsirinkti.

Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!
Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!

Turbūt dažnai kiekvienas iš mūsų susimąstome, kiek laiko praleidžiame naršydami socialiniuose tinkluose be jokio tikslo. Rodos, suvokiame, kad tik veltui švaistome savo laiką vietoj to užsiimdami prasmingesne veikla arba tiesiog geriau suvokdami aplinką ir žmones, kurie mus supa. Visa tai mus vis labiau vargina ir mes tampame pikti, irzlūs ir daugybe dalykų nepatenkinti. Todėl daugiau nei trisdešimties žmonių grupė nusprendė paskutinę vasaros savaitę palydėti jaunimo mainuose Austrijoje, pilyje ant kalno, gyvendami be jokių elektroninių prietaisų. Mainų pavadinimas yra visiems žinomos grupės „Queen“ dainos eilutė „I want to break free“ – simbolizuojantis išsivadavimą nuo mums priklausomybę keliančių prietaisų.

Normalumas – intymesnis požiūris į save
Normalumas – intymesnis požiūris į save

Prieš ruošiantis žiūrėti bet kokį filmą, mano pirmas impulsas yra surinkti kuo daugiau medžiagos, pavyzdžiui. anonsų, recenzijų, atsiliepimų. Esu įsitikinusi, kad tai padeda įsigilinti į kūrinį nuo pat pirmos sekundės, taip pat tokiu būdu ne taip lengva praleisti svarbias detales. Tačiau visuomet atsiranda filmų, kurie nepaklūsta taisyklėms. Pažiūrėjusi žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ šiemet pasirodysiantį Normalumą, supratau, kad gana sudėtinga būtų pasakyti, ką simbolizavo konkrečios scenos. Žinoma, galima pasinaudoti visur reklamuojama šio filmo tema – lyčių stereotipai –tuomet pagriebti keletą lengvai interpretuojamų scenų ir pasamprotauti apie nuo vaikystės ugdomas moteriškumo ir vyriškumo roles. Tai būtų nė kiek ne prastesnė recenzija, tačiau, mano nuomone, ji neaprėptų visų genialių šio filmo tematikos niuansų. Nenorėdama šių niuansų praleisti pro pirštus bei ieškodama paaiškinimų, susipažinau su filmo režisiere Adele Tulli. Ji maloniai sutiko pakomentuoti man iškilusius klausimus, šiuo interviu norėčiau pasidalinti ir su jumis.

Aplinkai draugiška gyvensena: kaip gyventi tvariau?
Aplinkai draugiška gyvensena: kaip gyventi tvariau?

Nuolat mušami temperatūros rekordai, ekstremalūs orų reiškiniai, tirpstantys ledynai, nykstančios gyvūnų rūšys – visa tai yra netinkamų žmonijos įpročių ir besaikio vartojimo pasekmės. Motina Žemė šaukiasi pagalbos, o vienas iš būdų jai padėti – keisti savo gyvenimo būdą.

Rūšiavimas – dar nėra akivaizdu kiekvienam
Rūšiavimas – dar nėra akivaizdu kiekvienam

Šiomis dienomis, kai vis dažniau kalbama apie aplinkos užterštumą, klimato pokyčius, retas, kuris nežino, kas yra tvarus gyvenimo būdas. Visame pasaulyje žmonės yra skatinami rūšiuoti bei atsisakyti plastiko ir keisti jį į daugkartinio naudojimo indus, daiktus. Tačiau, kaip bebūtų, šios aktualios ir labai svarbios problemos yra akivaizdžios ne kiekvienam. Dauguma pamiršta, kad teršdami aplinką rodo blogą pavyzdį ne tik aplinkiniams, bet ir artimiesiems. Todėl kiekvienas iš mūsų, kam yra svarbu, kaip ateityje gyvensime mes ar kitos kartos, turime ne tik rūpintis gamta, bet ir skatinti kitus tai daryti. 

„Zero waste“ gyvenimo būdas – misija įmanoma?
„Zero waste“ gyvenimo būdas – misija įmanoma?

Šylantis klimatas, didėjantys sąvartynai, šiukšlėmis užteršti vandenynai ir nykstančios rūšys kelia didelę grėsmę mūsų visuomenės gerbūviui. Jaunimui tai yra ypač aktualios problemos, nes nuo to, kaip mes jas spręsime (arba ne) priklausys rytojus, kuriame mes gyvensime. Prie tokių pasaulinio masto bėdų sprendimo gali ir turėtų prisidėti kiekvienas. Vienas iš efektyviausių būdų yra gyventi nesukuriant jokių atliekų. Tokio gyvenimo būdo tikslas yra mažinti šiukšlių kiekį bei plastiko vartojimą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tobulumo viršūnė, kurios neįmanoma pasiekti, tačiau ar iš tiesų yra taip sunku, kaip atrodo?

Pametę galvas dėl savo laisvės
Pametę galvas dėl savo laisvės

1989 m. rugpjūčio 23 d. 19.00 val. apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų susikibo rankomis, sudarydami žmonių grandinę nuo Talino per Rygą iki Vilniaus. Ir dabar, lygiai po 30-ies metų taip garsiai minime šią dieną. Lietuvos jaunimo organizacijų taryba pasikalbėti apie didžiausią taikų Baltijos valstybių protestą pasikvietė vieną iš „Baltijos kelio“ organizatorių Arūną Grumadą, kuris kalbėdamas šia tema nestokoja nei atvirumo, nei humoro.