Nepamirštami žygiai trolių šalyje

Kelionės ir laisvalaikis
2011/12/01

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Živilė Raškauskaitė
Jaunasis žurnalistas
Nepamirštami žygiai trolių šalyje

Skandinavijos šalims dažnai lipdomi stereotipai apie šaltį, tamsą, uždarus žmones. Tačiau vasaros laikotarpiu jos visiškai kitokios. Apie nuostabius vaizdus iš palapinės, po samanomis miegančius trolius, stovėjimą virš 1000 metrų prarajos, jėgas atimančius žygius, pasakomis dvelkiančius Kalėdų senelio namus pasakoja Akvilė, Dainius ir Tomas. Jie kartu su dar keturiais draugais šią vasarą tyrinėjo šiaurę.

Šiaurės odisėja

Į kelionę po beprotiškai gražia gamta garsėjančią Skandinaviją leistis nusprendė 7 draugai – trys merginos ir keturi vaikinai. Kadangi žmonių skaičius buvo nemažas, o ir daiktų kiekis pakankamai didelis – keliavimo priemone ši grupė pasirinko automobilį. Kompaktiškai tilpę į mikroautobusą su stogo bagažine jaunuoliai leidosi į Šiaurės odisėją.

Kelionės maršrutas nusidriekė per Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Daniją, Vokietiją ir Lenkiją. Per 15 parų trukusią kelionę buvo įveikti 7500 kilometrų. Pagrindinis kelionės tikslas buvo pamatyti Skandinavijos gamtą, todėl  daugiausia laiko buvo skirta Suomijai, Švedijai ir Norvegijai.

Dainius teigia, kad kelionė buvo gana ekonomiška – kiekvienas išleido apie 1500 litų, o įspūdžių parsivežė tiek, kad sunku ir įkainoti. „Daugiausiai nakvojome laukinėje gamtoje, tik keletą naktų praleidome kempinguose bei iš anksto numatytose nakvynės vietose pas pažįstamus. Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje palaipinę galima statyti gamtoje bet kur, tačiau laužus kurti – tik tam skirtose laužavietėse. Taigi atėjus vakarui ieškodavome kokio nors vandens telkinio, prie kurio būtų galima įsirengti stovyklavietę. Ir kiekvieną sykį rasdavome vis geresnes ir geresnes vietas“, – prisimena Dainius.

Keliautojai teigia, kad Skandinavijoje itin stiprus saugumo jausmas. „Jau daug kartų esame apie tai girdėję, bet nuvažiavę dar kartą įsitikinome. Nebuvo jokios baimės nei dėl daiktų kempinguose, nei dėl mūsų pačių saugumo, kai miegojome laukinėje gamtoje. Tik Švedijoje labai stengėmės nepalikti maisto produktų naktį lauke, nes visai nebuvo noro sutikti vieną iš tų 20 saugomų laisvėje gyvenančių meškų,“ – sakė Akvilė.

Laplandijoje – 26 laipsniai šilumos

„Suomija – ta šalis, kurioje aš norėčiau gyventi: gražu, švaru, tvarkinga, žmonės geri. Pasirodė tikrai ideali šalis planuojant ateitį jei, pavyzdžiui, nori turėti gražų namą, šunį ir tris vaikus,“ – sakė Akvilė. Dainius pritaria, kad iš visų Skandinavijos šalių Suomija – pati tvarkingiausia. Mažiausia tvarkos, anot keliavusių, – Norvegijoje.

Suomijos sostinė Helsinkis lietuviams pasirodė itin gražus miestas. „Švarus, pilnas žaliuojančių skverelių. Tuo metu kai lankėmės joje, buvo savaitgalis, taigi žmonių gatvėse labai mažai ir galėjome pasidžiaugti ramiu didmiesčiu. Dar Turku miestas gražus. Jis – vienas iš Europos kultūros sostinių, taigi  pamatėme keletą meninių kompozicijų, kurios paliko nemažą įspūdį,“ – pasakojo Dainius.

Kelionės tikslas buvo kuo daugiau laiko praleisti gamtoje ir paganyti akis po Lietuvai nebūdingą kraštovaizdį. Vienas iš svarbiausių Suomijos laukinės gamtos akcentų, apie kurį keliautojai buvo girdėję, – tai laukinių elnių gausa.

„Prieš kelionę skirstėmės darbus. Viena iš mano pareigų buvo užtikrinti saugumą. Na, o tiksliau tariant – nuginti elnius ir meškas nuo palapinių, nes kitokių pavojų Skandinavijoje sunku įsivaizduoti,“ – juokavo Tomas. Tačiau gandai apie šiaurės elnių pilnus kelius keliautojams nepasitvirtino. Tomas teigia, kad kelionėje matė vos kelis suvargusius, sulysusius šiaurės elnius, kurie, matyt, nebegalėjo pasitraukti toliau į Šiaurę.

Suomija taip pat itin garsi dėl Laplandijoje gyvenančio Kalėdų senelio. Jo aplankymas – puiki proga prisiminti žiemą vasaros viduryje. Tikrąja to žodžio prasme vasaros viduryje, nes tuo metu, kai jaunuoliai lankė Kalėdų senelį – Laplandijoje buvo 26 laipsniai šilumos. „Prisimenu įėjau į tą kambariuką, kur Kalėdų senelis laukia lankytojų, ir net ašaros susikaupė ir pradėjo riedėt. Visa ta būsena pasakiška: iš pradžių elfės paklausia, ar buvai geras, iš kur atvažiavai. Įėjusi tik sustojau ir širdis pradėjo stipriau plakti, kaip kokioje pasakų šalyje,“ – susitikimą su Kalėdų seneliu prisimena Akvilė.

Užburianti gamta

Tik įvažiavus į Norvegiją keliautojus pasitiko pasakiški vaizdai ir, deja, pirmasis lietus. Tačiau vėsesni orai ir gelbėjo – buvo pastebimai mažiau uodų ir kitokių mašalų, kurie nedavė ramybės Švedijoje.

„Be jokios abejonės – gražiausia gamta buvo Norvegijoje. Vos įvažiavus iš Švedijos į Norvegiją mes pasijutome kaip pasakų šalyje, kur aplinkui vaikšto pasakų troliai. Kalnai, apsamanoję akmenys, smaragdinės kalnų upės ir trykštantys kriokliai stebino kiekviename žingsnyje,“ – apie Norvegijos gamtos grožį pasakoja Akvilė. Norvegija vadinama trolių šalimi, taigi mergina prisimena, kad prieš išvykstant skaitė Violetos Palčinskaitės parašytą knygą apie trolius.

„Vyrai, aišku, nesigilino į vaikišką knygutę, tačiau visos merginos įveikė. Buvo labai įdomu skaityti. Pavyzdžiui, ten buvo parašyta, kad miške reikia atsargiai lipti ant samanų kupstų, nes galbūt ten miega troliai. Tai Norvegijoje pamačiusios samanas spėliojome, po kuriomis troliai miega. Manau, prieš keliones įdomu ne tik turistine informacija pasidomėti, bet ir legendomis,“ – pasakojo Akvilė. Vyrukai į legendas per daug nesigilino. Norvegijoje jiems itin didelį įspūdį paliko važiavimas serpentinais, kurių Lietuvoje nėra.

„Iš pradžių stebėjomės, kad Norvegijoje didžiausias leidžiamas greitis yra 80km/h, bet po kurio laiko supratome, kad ten ir neįmanoma važiuoti greičiau, nes keliai siauri, kalnuoti, pilni posūkių, kuriuose sunku apsilenkti su kita mašina,“ – prisiminė Dainius.

Tomas pasakojo ir apie ganėtinai ekstremalų važiavimą Alesundo mieste. Šis miestas tituluojamas gražiausiu Norvegijos miestu. Ten buvo kalnas, kuriame norint pasiekti viršūnę reikėjo  įveikti 400 laiptelių. „Dalis komandos lipo, dalis važiavo mašina. Iš pradžių važiavome pagal ženklus. Bet vienoje vietoje tiesiog nebuvo ženklo, kad reikia pasukti, taigi nuvažiavome tiesiai. Po kiek laiko grįžome į tą pačia vietą, iš kurios išvažiavome. Tada jau nutarėme važiuoti pagal navigacinės sistemos siūlomą maršrutą. Ten rodė trumpiausią kelią, tačiau keliu, kurio siaurumas kaip tik vienai mūsų mašinai, eismas draudžiamas, o kalno statumas toks, kad reikėjo laikyti visus popierius padėtus mašinoje, kad nenukristų, nes atrodė, kad važiuojame 90 laipsnių kampu,“ – pasakojo Tomas.

Trolių šalies paslaptys

Norvegijoje jaunuoliai aplankė ir Trondheimo miestą, kuriame yra įspūdinga Nidaros katedra, važiavo garsiuoju Trolių keliu, grožėjosi fiordų vaizdais, užsuko ir į Vikingų bažnyčią, pastatytą 1108 metais. Tačiau didžiausią įspūdį paliko daug jėgų pareikalavę žygiai link Tolio liežuvio bei Kjerago akmens. Trolio liežuvis – įspūdinga uoliena, puošianti pietvakarių Norvegijos kraštovaizdį. Dainiaus manymu, šiam žygiui reikia paskirti visą dieną, nes tenka nukeliauti apie 20 kilometrų.

„Ten yra keltuvas, tačiau jis kelia tik po vieną kartą per dieną – 10 valandą ryte. Ten niekas nestovi šalia ir nespaudžia mygtuko – tu turi ateiti tinkamu laiku, atsisėsti ir jis pradeda  kilti. Mes juo nepasinaudojome – nusprendėme pasiekti Trolio liežuvį savo jėgomis,“ – sakė Dainius. Akvilės nuomone, tokiam žygiui reikia šiokio tokio pasiruošimo. Yra etapų, kur labai statu – kai kur vos ne rankomis reikia remtis. „Man tai buvo iššūkis. Reikia fizinio pasiruošimo. Į vieną pusę ėjome 5 valandas. O atgal buvo dar sunkiau eiti, nes kai žemyn lipi nuo kalno, tai labai daug krūvio tenka keliams. Kai nusileidome, atrodė, kad visi sąnariai net pulsuoja. Bet buvo smagu – ėjome ir per sniegą, ir kriokliuose prausėmės, nes labai šilta buvo,“ – prisimena Akvilė.

Keliautojai pripažįsta, kad Trolio liežuvis atrodo įspūdingai ir tokį kelią įveikti buvo verta. „Mes ant jo ne tik užlipę buvome, bet ir šokinėjome, ir sėdėjom prie pat krašto. Nejutome jokios baimės, tiesiog grožėjomės gamta. O kai kurie atėję išsigąsdavo ir nelipdavo. Vienas vyras paprašė nufotografuoti, tačiau vos užlipo ant uolos, o nufotografavus greitai nuo jos nubėgo,“ – apie patirtus pojūčius kalbėjo Tomas.

Dar vienas išbandymas laukė kitą dieną – tai buvo žygis link Kjerago akmens. Jis užtruko trumpiau, tačiau ėjimas buvo dar sunkesnis, nes teko eiti plika uola, įsikibus į specialias grandines. Kjerago akmuo – tai milžiniškas riedulys, pakibęs virš 1000-metrų gylio prarajos, Lyse fiordo platybėse. Jis įsispraudęs tarp dviejų Kjerago kalnų, netoli Stavangerio miesto. Po šios kelionės jaunuoliai apsistojo kempinge, kuriame atsiveria įspūdingas fiordo vaizdas. Dainius prasitarė, kad buvo sunku patikėti, jog išėjus iš palapinės galima matyti tokį vaizdą ir vien tik dėl jo verta sugrįžti į Norvegiją.

Daugiau informacijos apie Norvegiją žvalgykis čia.

Susijusios naujienos Daugiau

Žygis „Kultūrinių jungčių takais – senųjų žemaičių takas!“
Žygis „Kultūrinių jungčių takais – senųjų žemaičių takas!“
#DiscoverEU – laimėk nemokamą bilietą kelionėms po Europą!
#DiscoverEU – laimėk nemokamą bilietą kelionėms po Europą!
„Galimybių reivas“ – keliaujantis traukiniu renginys kvietė patirti pasaulį
„Galimybių reivas“ – keliaujantis traukiniu renginys kvietė patirti pasaulį

Susiję straipsniai Daugiau

Kaip nerealias idėjas paversti realybe?
Kaip nerealias idėjas paversti realybe?
Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!
Jaunimo mainų patirtys: I want to break free!
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“