Mėnesį Afrikoje savanoriavęs žurnalistas Ismaelis: „Visų pirma, reikia išmokti padėti kitiems“

Savanorystė
2019/01/09

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Toma Klusaitė
Jaunasis žurnalistas
Mėnesį Afrikoje savanoriavęs žurnalistas Ismaelis: „Visų pirma, reikia išmokti padėti kitiems“

Afrika – tolimas, paslaptingas, įvairiausiais stereotipais apipintas žemynas, į kurį išdrįsta keliauti anaiptol ne visi. Iššūkių ir sklandančių mitų nepabūgęs Ismaelis (22), jaunas žurnalistas iš Madrido, leidosi į netikėtumų kupiną kelionę su kilniu tikslu – padėti skurdžiai gyvenantiems vaikams. Vaikinas visą mėnesį gyveno Tanzanijos kaimelyje ir dirbo vietinėje mokykloje. Savo neįkainojama patirtimi jis pasidalijo su manimi.

Kodėl nusprendei savanoriauti Afrikoje?

2017 m. birželį baigiau studijas ir nusprendžiau, kad noriu gyvenime išbandyti kažką naujo, ne tik nuolatos studijuoti kaip robotas. Mintis apie savanorystę buvo tai, kas jau senokai sukosi mano galvoje, ir aš suvokiau, kad dabar tinkamiausias metas tą padaryti. Prieš mėnesį buvau baigęs dirbti ir turėjau šiek tiek santaupų, taigi mano ketinimai buvo aiškūs. Susipažinau su mergina, kuri yra ištekėjusi už masajo. Tanzanijoje jie įkūrė nevyriausybinę organizaciją, teikiančią pagalbą masajų genties žmonėms, ypatingą dėmesį skiriant našlėms ir vaikams. Tai nuostabus projektas, todėl paklausiau jos, ar galėčiau vykti ten ir jiems padėti. Taip viskas ir prasidėjo.

Ar savanorystės metu susidūrei su kokiais nors sunkumais?

Tanzanijoje jokių problemų nekilo, bet gyventi ten buvo labai sudėtinga. Manau, jog nė vienas žmogus, kuris nėra lankęsis Afrikoje, negali įsivaizduoti kaip stipriai jų gyvenimas skiriasi nuo mūsiškio. Tai visiškai kitas pasaulis. Žmonės gali apie tai susidaryti įspūdį iš dokumentinių filmų ir televizijos, tačiau viską pamačius pirmą kartą ištinka šokas.

Kas nustebino labiausiai?

Labiausiai nustebino tai, kad nepaisant skurdo, žmonės su tavimi dalijosi viskuo. Taip pat jų nuoširdumas ir kuklumas, kurio kartais mūsų visuomenenė nepajėgia suvokti, nes nuolat galvoja tik apie save.

Kaip atrodo įprasta savanorio diena?

Gyvenau masajų genties kaimelyje ir dirbau mokykloje, įsikūrusioje toli nuo civilizacijos. Keldavausi kartu su saule, 6 valandą ryto, ir žingsniuodavau 4 kilometrus į mokyklą, kurioje praleisdavau visą dieną dirbdamas, mokydamas bei organizuodamas žaidimus. Ten pat pietaudavau kartu su vaikais ir darydavau viską, kas būtina. „Namo“ grįždavau šeštą valandą vakare, nes septintą valandą šviesos yra išjungiamos ir galima pasiklysti.

Papasakok apie masajų genties gyvenimo kasdienybę. Kaip jauteisi gyvendamas jų kaimelyje?

Visą dieną praleisdavau dirbdamas mokykloje, todėl nežinau tikslių masajų kasdieninio gyvenimo detalių. Jie atsidavę žemės ūkiui ir gyvulininkystei, taip pat didelę dienos dalį praleidžia nešdami vandenį. Kaimelyje būdavau tik rytais ir naktimis, tačiau visą tą laiką jie mums buvo labai malonūs ir svetingi, už ką esu labai dėkingas.

Ar vaikai noriai mokosi?

Mokyklos laikosi oficialios mokymo programos, kurią nustato vyriausybė. Vaikų, su kuriais dirbau, mokymo lygis buvo labai aukštas palyginus su kitomis viešosiomis mokyklomis. Kaip jau minėjau, šie vaikai buvo iš neturtingiausių šeimų ir pagrindinis NVO tikslas buvo sukurti vietą, kur jie galėtų jaustis laimingi, taigi dėl to jie mokosi labai noriai. Žinoma, jie vaikai, tačiau mokymo lygis yra tikrai aukštas.

Kokie pagrindiniai jų mokomieji dalykai?

Jie mokosi suahilių kalbos, kuri yra oficiali Tanzanijos kalba, taip pat anglų kalbos. Tarpusavyje jie kalba masajų kalba, taigi ateityje gebės kalbėti trimis kalbomis. Be to, jie mokosi matematikos, gamtos mokslų, turi kūno kultūros pamokas.

Kaip jie reaguoja į žmones iš „kito“ pasaulio, kurių odos spalva skiriasi nuo jų?

Pirmosiomis dienomis jie elgėsi maloniai, tačiau be pasitikėjimo. Jie buvo pripratę matyti baltaodžius dėl NVO ir savanorių, taigi jų nebijojo. Kitaip buvo su vyresniais žmonėmis iš kaimo vietovių (jie gyvena skurdžiausiai), kurie žvelgė su nuostaba, smalsumu ir kartais – baime.

Kokios savanorystės akimirkos buvo ypatingiausios? Ar buvo blogų momentų?

Neneigsiu, buvo sunku, bet aš laikau tai patirties dalimi, ne blogiausiu dalyku. O apie nuostabias akimirkas galėčiau kalbėti valandų valandas. Viskas buvo nauja ir nepaprasta, tačiau niekas neprilygsta mano vaikų šypsenoms ir paskutinei dienai, kai jie visi man dovanojo dovanas – apyrankes, vėrinius, kuriuos patys padarė, ir vienintelius turimus daiktus. Viskas tik už tai, jog buvau su jais. Niekada to nepamiršiu.

Ar ši patirtis pakeitė Tavo požiūrį į gyvenimą? Ko išmokai?

Visuomet laikiau save žmogumi, kuris domisi pasauliu, tačiau nepaisant to, sužinojau labai daug naujo. Svarbiausia išmokta pamoka yra tai, kad laimė ne piniguose ir mes turime išmokti mėgautis gyvenimu, nes jis prabėga labai greitai, o šiame pasaulyje negyvensime amžinai. Turime elgtis vieni su kitais pagarbiai, dalintis gera energija ir vertinti tai, ką turime.

„Afrikai nereikia labdaros, reikia gerų lyderių“, – Pasaulio ekonomikos forumo tinklaraštyje teigė nigeriečių kilmės vyresnysis pastorius, strateginės lyderystės mokslų daktaras Sam Adeyemi. Ką, Tavo nuomone, pasaulis turėtų daryti, kad padėtų Afrikai vystytis ir tobulėti?

Sutinku su teiginiu, nes mes negalime vykti į Afriką tarsi baltaodžiai būtų pranašesnė rasė, kaip tai daro daugelis nevyriausybinių organizacijų. Mes turime juos ugdyti ir padėti tam, kad šie išmoktų daryti pažangą patys, nes būtent jie turi vadovauti pokyčiui.

Kokį patarimą duotum jauniems žmonėms, svarstantiems apie savanorystę Afrikoje?

Jei galėčiau patarti jaunuoliams, norintiems savanoriauti Afrikoje, pirmiausia paraginčiau juos pasidomėti, ką tai iš tikrųjų reiškia. Tai ne mados dalykas ar atostogos pasifotografavimui su juodaodžiais. Tai sudėtinga ir reikalauja daug darbo – turi norėti atiduoti visą save. Visų pirma, reikia išmokti padėti kitiems, o dėl to jums nebūtina vykti į pasaulio kraštą, bet jei vis dėlto turite galimybę – rekomenduoju tai visu šimtu procentų, nes tai bus labai ypatinga gyvenimo patirtis, jei mokėsite ją įvertinti.

Susijusios naujienos Daugiau

Savanorystės galimybė Ispanijoje
Savanorystės galimybė Ispanijoje
Tarptautinė savanorystė: kas, kur, kodėl?
Tarptautinė savanorystė: kas, kur, kodėl?
Savanoriauk Universiteto LGBT+ organizacijoje
Savanoriauk Universiteto LGBT+ organizacijoje

Susiję straipsniai Daugiau

Savanorystė – būdas praturtinti gyvenimą?
Savanorystė – būdas praturtinti gyvenimą?
Savanorystė – puiki alternatyva turiningai praleisti laisvalaikį?
Savanorystė – puiki alternatyva turiningai praleisti laisvalaikį?
Savanorystė, leidžianti knygoms prabilti
Savanorystė, leidžianti knygoms prabilti