Marokas ir jo spalvinė gama

Renginiai, mokymai
2015/04/24

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Evelina Veberaitė
Talentingas žurnalistas
Marokas ir jo spalvinė gama
Nuotrauka: Evelina Veberaitė

2013 m. pradėjus savanoriauti Ispanijoje pagal Europos savanorių tarnybą (EST), vis kirbėjo mintis pasiekti Afriką, o tiksliau – nuvykti į datulėmis, prieskoniais, kilimais ir gamtos grožiu garsėjančią musulmonišką šalį – Maroką.

Nuo pat mažens mėgau ryškias spalvas, ypač raudoną, o Dovydo žvaigždes piešdavau dar būdama vaikas. Žinant, jog valstybes skiria tik Gibraltaro sąsiauris ir tai, jog žiemos sezono pradžioje temperatūra apie 20 laipsnių, abejonių, jog per žiemos atostogas pasieksiu Afriką, nebeliko. Labiausiai viliojo ta milžiniška smėlio dykynė, įspūdingo dydžio kalnai snieguotomis viršūnėmis, palmės bei Atlanto vandenyno pakrantė. Sunku ir patikėti, kad tiek daug gamtos grožybių gali sutilpti į vieną valstybę.

Iš pradžių ieškojau bendraminčių, norinčių vykti kartu. Bet tai buvo žiemos atostogų metas, daugelis jau turėjo nusipirkę bilietus kelionei į namus ar planavo keliauti pavasarį. Galiausiai nusprendžiau vykti viena, pasikliauti intuicija ir vietinių geranoriškumu. Norėjosi permainų, labiau pažinti save ir patvirtinti ar paneigti apie musulmonišką šalį sukurtus stereotipus bei Naujuosius metus sutikti dykumos platybėse.

Kelionei ruošiausi viso labo dvi dienas, t. y. ieškojau „couchsurfing“ narių ir susidariau preliminarų lankytinų vietų planą. Taip pat nutariau pasinaudoti „couchsurfingo“ nario pasiūlymu Kalėdas ir Naujuosius metus praleisti Zagoroje, puodų žiedimo stovykloje, kurią vainikuotų kelionė kupranugariais Naujųjų metų išvakarėse dykumoje, vietinių dainos bei nakvynė palapinėse įžengiant į 2014-uosius metus. Kadangi gyvenau Ispanijos centrinėje dalyje (maždaug 7 val. kelio nuo Tarifos), norint pigiai nusigauti iki Maroko, teko panaršyti „Bla Bla Car“ tinklalapyje ir surasti žmonių, kurie ieško pakeleivių. Kadangi žiemos atostogų metu lėktuvo bilietų kainos siekia dangų, nė nedvejojusi pasirinkau tapti pakeleive ir vykti mašina.

Iš Tarifos keltu persikelti į Tanžerą užtruko apie 40 min., o nuvykus reikėjo kaip mat atsukti rodykles viena valanda atgal. Pirmas aplankytas miestas – Rabatas. Pradžioje galvojau, jog sostinėj stabtelėsiu tik trumpam, bet užsibuvau 3 dienas. Sutikti žmonės, jų istorijos neleido taip greitai palikti šio miesto. Būdama čia sužinojau, kodėl berberiškas viskis (mėtų arbata) yra įpilama iš keliasdešimties centimetrų aukščio. Pasirodo, jei nėra burbuliukų arbatos paviršiuje, vietiniai tos arbatos net neragauja, nes mano, jog ji nėra ką tik užplikyta. Eidama gatvėmis ir matydama medžius, pilnus mandarinų, vis galvodavau, kodėl gi žmonės jų nevalgo, o tie kurie jų ragavę sako, kad rūgštūs. Vietiniai paaiškino, jog tie medžiai dekoratyviniai (kaip ir palmės ne dykumos teritorijoje) ir jų vaisiai nėra tinkami valgymui. Tuomet noras, pasitaikius progai kokį vieną nusiraškyti, kaip mat dingo.

Truputį apšilus kojas patraukiau į Zagorą, miestą pietryčių Maroke, Dra upės oazėje. Ten pramokau, kaip žiesti puodus, gaminti troškinį (tagine). Vietiniai supažindino su vestuvių tradicijomis. Neapsieita ir be dainų, baltų šilko kostiumų, piešinių ant rankų (henna) bei saldumynų.

Naujųjų metų sutikimas išties įsiminė. Pirmiausia vykom iš Zagoros į M´hamid oazę, o jau iš ten kupranugariais į dykumą. Iš pradžių tvirtai nesijaučiau sėdėdama ant tokio aušto gyvūno plonomis kojomis, bet vėliau pripratau ir galėjau mėgautis kelione. Įdomu buvo ir tai, jog dykumoje – ganėtinai stiprus interneto ryšys. Iki šiol nesuprantu, kaip jie sugeba palaikyti gerą ryšį pačioje atokiausioje vietovėje. Galiausiai, saulei leidžiantis, pasiekėme nakvynės vietą. Nors dienos metu buvo išties karšta ir buvo galima mėgautis saulės voniomis, visgi naktį oro temperatūra priartėjo prie nulio ir kūnui reikėjo greitai persiorientuoti, bet tai tik visus išjudino šokiams. Pirmą kartą sutikau Naujuosius metus be fejerverkų, šampano ar kitų įprastų naujametinių atributų.

Projektui pasibaigus dar liko 10 dienų patyrinėti šalį. Pirmiausia patraukiau į Agdezą, kur vyko alternatyvios muzikos festivalis bei įspūdingas fakyrų ugnies šou. Tuomet akies krašteliu žvilgtelėjau į molinius namukus Ait Benhadu mieste – tvirtovėje, kuris garsėja kilimais bei filmais. Čia buvo filmuojami „Gladiatoriaus“, „Mumijos“ bei „Aleksandro Makedoniečio“ filmų epizodai.

Nors esu labiau gamtos vaikas, bet visgi smalsu buvo apžiūrėti ir turistų labiausiai lankomą Marakešo miestą, kuriame gyvenimas verda kasdien, o žymusis turgus veikia iki vėlyvo vakaro. Papuolus į turgavietę, pasijutau lyg milžiniškame labirinte be išėjimo ir jei ne vietinių kompanija, matyt, tektų visą dieną klaidžioti jame. Ten prisiragavau įvairiausių spalvų saldumynų, kaktuso vaisių, šviežių apelsinų sulčių bei apžiūrėjau vietą, kur dažomos avių vilnos.

Ilgai neužsibuvusi  išsiruošiau į didžiausią šalies miestą – Kasablanką (isp. Casa blanca – baltasis namas), kuriame daugiau gyventojų nei visoje Lietuvos valstybėje (3,14 mln.) ir turi vieną iš didžiausių pasaulyje dirbtinį jūrų uostą. Būdama jame pasijutau tarsi viename iš Europos miestų. Tiesa, kelionė traukiniu kiek užtruko, nes tuo metu studentams baigėsi atostogos ir nepaisant to, jog traukinyje nebuvo vietų, žmonės vis lipo ir lipo, kol traukinys persipildė ir vargiai buvo galima uždaryti duris, o važiuojant jos neretai buvo atidaromos nuo per didelio karščio viduje. Man pasisekė, jog įlipau ne paskutinė ir sugebėjau net ir nusnūsti ant savo nešulių.

Keliaujant per miestus tekdavo greitai prisitaikyti prie skirtingų pasisveikinimo būdų. Pavyzdžiui, merginos sveikinasi pakštelėdamos į skruostus tris kartus, o vaikinai du kartus, jei nesimatė apie porą savaičių. O jeigu draugai ilgiau nei mėnesį nesusitiko, tuomet – 4 kartus. Per pasisveikinimus yra parodoma, kaip pasiilgta. Taip pat jau pirmomis dienomis pratinausi valgyti rankomis, t. y. vietoj šakutės naudoti batono gabalėlius ir taip iš bendros lėkštės išsigriebti maistą. Visgi nebuvo taip blogai, o baigiantis kelionei batoną pradėjau vartoti prie bet kokio maisto (bulvių, ryžių ar net makaronų), kaip ir vietiniai. Gal tik kiek sunkiau buvo prisitaikyti prie kelių eismo taisyklių, nes jų tarsi ir nebuvo, gatvę buvo galima pereiti bet kurioje vietoje, šviesoforo spalvos buvo tarsi miesto dekoracijos, o automobilių jūrą buvo galima sustabdyti ištiesus ranką prie netoliese stovinčio policininko.

Kelionei artėjant į pabaigą norėjosi dar pamatyti bent keletą miestų, esančių šiaurinėje šalies dalyje. Pirmiausia patraukiau į Volubilį, geriausiai išsilaikiusį Romos imperijos miestą Šiaurės Afrikoje, kurio grindiniuose stūksančios kolonos ir mozaikos išties paliko įspūdį. Iškart po apžiūros susistabdžiusi taksi patraukiau į Meknes (XI a. miestą), o vėliau pasiekiau ir Fesą, kuris yra prestižinis religijos ir politikos centras. Įdomu buvo ir tai, jog net ir žiemos sezono metu beveik visoje valstybėje nemačiau rūkstančių iš kaminų dūmų, nes čia namai nėra šildomi, o neretai dienos metu yra atidaromi langai, nes lauke būna šilčiau. Kas galėjo ir pagalvoti, jog žiemos metu bus galima įdegti.

Paskutinė kelionės stotelė – Chefchaouen (mėlynasis miestas). Tik nuvykus, pasijutau tarsi Graikijoje, mėlynos spalvos siauros vingiuotos gatvelės, kalnuose besidriekiantis rūkas sukūrė magišką atmosferą. Taip ir norėjosi čia pasilikti, bet jau buvo metas keliauti atgal į Ispaniją, nes viskas turi pradžią ir pabaigą. Bet žinau vieną, į Maroką būtinai sugrįšiu pavasarį ir tikėtina, jog atsiras ir antra pasakojimo dalis apie šalį, kuri savo kultūra, geranoriškumu prisijaukina ir nepaleidžia, o keliaujant vienai dar niekad nebuvo taip saugu ir paprasta.

Aplankytos vietos 

Rabatas – Salė – Ouarzazate – Zagora – Agdezas – Ait Ben Hhadou –Marakešas – Lalla Takerkoust – Kasablanka – Meknes – Volubilis – Fesas – Ifranas – Chefchaouen – Tanžeras.

Kelionės trukmė 

3 savaitės (2013.12.20 – 2014.01.11), 57 val. (kelyje), 4 318 km.

Išlaidos:

  • transportui – ~156 EUR (nuo Ispanijos iki Maroko ir atgal) ir ~67 EUR Maroko vietiniam transportui;
  • nakvynei – ~10 EUR (2 naktys viešbutyje), o kitos naktys praleistos „couchsurfing“ žmonių namuose ar organizacijos patalpose, už kurias mokėti nereikėjo;
  • maistui – ~67 EUR.

Nuotraukos: Evelina Veberaitė.

Marokas ir jo spalvinė gama

Susijusios naujienos Daugiau

TIME TO MOVE renginiai
TIME TO MOVE renginiai
Konferencija Vienoje „Digital Youth Work“
Konferencija Vienoje „Digital Youth Work“
Tarptautinė konferencija „Youth4Cooperation“
Tarptautinė konferencija „Youth4Cooperation“

Susiję straipsniai Daugiau

Priversti bėgti – įsileisti ar atstumti?
Priversti bėgti – įsileisti ar atstumti?
Aplink pasaulį su jaunimo mobilumo programomis
Aplink pasaulį su jaunimo mobilumo programomis
Stebuklas, gelbėjantis finansus
Stebuklas, gelbėjantis finansus
Prenumeruok
loading...
Tau pavyko! Lauk pirmadienio!