Keliautojas D. Kinderis: Žmonės yra pats įdomiausias „objektas“

2019/04/23

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Toma Klusaitė
Jaunasis žurnalistas
Keliautojas D. Kinderis: Žmonės yra pats įdomiausias „objektas“

„Tūkstančio mylių kelionė prasideda pirmuoju žingsniu“, – sakė senovės Kinijos filosofas Lao Dzė. Garsus keliautojas, žurnalistas, trijų knygų autorius, ekspedicijų organizatorius Dainius Kinderis (37) savųjų žingsnių jau nebeskaičiuoja – per 18 keliavimo metų jis spėjo aplankyti virš 100 pasaulio šalių 4 žemynuose, savanoriavo Filipinuose bei keliaudamas autostopu ir pėsčiomis iš Maroko į Pietų Afrikos Respubliką per pusę metų įveikė net 18 tūkstančių kilometrų per 15 žemyno šalių. Po šios kelionės jis parašė savo pirmąją knygą – „Atgal į Afriką”, už kurią 2010-aisiais pelnė Mato Šalčiaus literatūrinę premiją ir buvo išrinktas 2006 metų Lietuvos geriausiu keliautoju. Ši knyga unikali ir tuo, jog yra pirmoji Lietuvos nepriklausomybės metais išleista knyga apie keliones.

Dabar Dainius dažnai į keliones važiuoja su keliautojų grupėmis kaip kelionių vadovas, todėl tenka kartoti tuos pačius maršrutus – Filipinuose jis jau lankėsi 10 kartų, Maroke – net 22 kartus. Jo įkurta kelionių agentūra „Magelano kelionės“ siūlo išskirtines išvykas į egzotinius, mažiau pažintus kraštus kaip Peru, Šri Lanka ar Vietnamas. Kelionių ekspertas taip pat neabejingas sportui – savo jėgas yra išbandęs Lietuvos, Lenkijos, Ruandos maratonų bėgimuose, 2012 metais dalyvavo ir trasą įveikė prestižinėse „Iron Man“ triatlono varžybose Teksase, JAV. D. Kinderis gali pasigirti ir daugelio kalbų mokėjimu – vyriškis susišneka rusų, anglų, italų ir lenkų kalbomis, supranta prancūzų, ispanų ir dar kelias kalbas. „Tiek prakeliavęs visų šalių kalbų moki po kelis žodžius,“ – teigia jis. Pastaruoju metu patyręs keliautojas vyksta į gimtojo krašto mokyklas kaip 2017-aisiais startavusio žurnalisto Andriaus Tapino bei kampanijos „Už saugią Lietuvą“ inicijuoto pilietinio projekto mokykloms „Padrąsinti. Įkvėpti. Palaikyti“ pranešėjas ir pasakoja moksleiviams apie kelionės Afrikoje nuotykius bei stengiasi sugriauti stereotipus apie šį žemyną.

Kokia buvo Jūsų pirmoji kelionė?

Pirmą kartą savarankiškai važiavau autostopu į Italiją, man buvo 18 metų. Iki tol nebuvo jokių salygų ir pas mane nei šeimoje, nei giminėje niekas nekeliaudavo, tai tas noras buvo labai didelis. Kai į pirmą kelionę išvažiavau, tai paskui praktiškai dešimt metų nesustojau – išvažiuodavau, kažkur pagyvendavau. Škotijoj metus gyvenau, paskui Filipinuose keturis mėnesius, Amerikoje yra tekę tris mėnesius būti. Tą laiką, kai kažkur būdavau, labai daug aplinkui keliaudavau. Paskui pradėjau dirbti su kelionėmis. Tos kelionės būdavo labiau tikslinės, nes kol tranzuodavau, Afrikoje ar kitur, tai tikslas galėdavo būti vienas – kažkur nuvažiuoti, bet labai daug būdavo tokio valkatavimo, nes tiesiog keliauji dėl keliavimo, ir man to tikslo trūkdavo visada. Tai būtent kai važaivau per Afriką, aš turėjau daug tikslų – apvažiuoti visą Afriką, aplankyti tam tikras vietas. Tik man ir su vizom buvo problemų, ir sveikata paskui pašlijo. Grįžau ne po trijų metų, kaip planavau, bet po šešių mėnesių.

Kokia šalis yra jūsų favoritė? Kodėl?

Kai šimtą aplankai, tai sudėtinga išsirinkti. Dažniausiai tas, kur daugiausiai laiko praleidi, labiausiai ir pamėgsti. Man labai ilgą laiką Filipinai buvo mėgstamiausia, nes ten ilgai gyvenau. Labai Amerika patinka, nes ten tokia laisvė didžiulė ir visko yra, ko tiktai nori, ir pati gamta labai įvairi – du vandenynai, kalnai, apačioje dykuma, viršuje sniegas. Tokia labai labai įvairi šalis ir daug laisvės keliauti. Gruzija, dabar jau Sakartvelu vadinama, – labai geri, šilti žmonės. Šri Lanka patinka. Tų šalių yra gana daug, bet jei reikėtų vieną pasakyti, tarkim, jeigu rytoj kas nors man duotų nemokamą bilietą skristi, tai skrisčiau į Ameriką, į Niujorką. 

Kuriai iš pažintų kultūrų jaučiatės artimiausias?

Turbūt ten, kur daugiausiai laiko praleidau. Tai nors ir labai tolimos šalys, bet į jas atvykus kaip namie jautiesi. Pavyzdžiui, Filipinai. Aš ten atvažiavęs taip viską gerai žinau, ir kalbą suprantu šiek tiek, ir maistas labai gerai žinomas. Man nereikia nieko galvoti kaip kad į naują šalį atvykus. Filipieniečių kultūra, taip pat kai kurių Afrikos tautų kultūros yra labai artimos ir gerai pažįstamos. Tačiau tose tradicijose arba kultūrose yra ir erzinančių dalykų, kurie man nepatinka, bet tas yra natūralu kiekvienoj šaly.

Įsimintiniausias įvykis iš kelionių?

Eidavau Afrikoje nuo kaimo iki kaimo, nes ten šuliniai būdavo, tai buvo toks įdomus momentas – prieinu kaimą ir matau: maža mergaitė ir ji bėga nuo manęs. Aš ją pradedu vytis, nes noriu pasakyti, kad nieko blogo nepadarysiu, o ji bėga, bėga, bėga. Paskui ją įbėgu į kiemą ir matau, kad ji apsisuka ir man vandenį duoda. Kai mergaitė mane pamatė, suprato, kad aš vandens ieškau ir bėgo namo man jo pripilti, o aš pagalvojau, kad ji manęs išsigando. Iš tikrųjų ji manęs visiškai neišsigando. Padavė man vandenį ir aš pats likau labiau nustebintas negu ta mergaitė. Dar prisimenu kelionę autostopu Gruzijoje, kaip sustoja mašina, viliukas toks, kaip džipas, o ten pilna vyrų! Kokie septyni sėdi, o mes trise važiuojam. Ir, atrodo, neįmanoma įlipti į tą mašiną, o jie iš priekio išvaro tuos kitus vyrus, vyrai susėda vienas kitam ant kelių, o tave pasodina į priekį. Tokie įvykiai tikrai įsimena.

Ką turėtų žinoti keliautojas, pirmą kartą vykstantis į egzotinius kraštus?

Kai pirmą kartą važiuoji kažkur toliau už Europos ribų, į mažiau civilizuotą kraštą, visada yra kultūrinis šokas. Jis būna netgi tada, kai esi daug keliavęs. Pavyzdžiui, aš prieš du metus nuvykau pirmą kartą į Indiją, bet ir labai daug pamačius man ten buvo toks „wow“ efektas tos šalies. Bet kultūrinis šokas nereiškia, kad tau gali kažkas nepatikti. Tam nelabai ir pasiruoši – to neišvengsi. Žmogus turi važiuoti nusiteikęs nuotykiams, turi atsikratyti visų stereotipų, negalvoti, kad ten bus blogai, užpuls ar pinigus atims. Ir svarbiausias patarimas yra tai, kad nereikia lyginti to, ką turi namuose ir kas yra kelionėje. Būna, kad važiuoji ir žmonės sako, jog čia kažkas šiek tiek smirdi, kažkas nepatogu, uodai ar kambario durys neužsidaro... Viską reikia priimti iš naujo – tai, kad čia kitas kraštas, kitokie žmonės, kitoks išsivystymo lygis. Tai, kas tau ten duodama, tie iššūkiai – tam ir yra skirta kelionė, ypatingai po tokius egzotinius, nepažintus kraštus. Ten tikrai bus viskas mažiau patogu, negu namuose. Tai tam reikia pasiruošti – kad viskas bus kitaip.

Pagal ką renkatės, kokius šalių objektus, vietoves aplankyti?

Nesu iš tų keliautojų, kurie atvažiuoja, susižymi objektus ir po juos vaikšto. Man visiškai užtenka tiesiog tenai būti. Ne vaikščioti po kažkokius objektus, bet tiesiog būti toje vietoj tarp tų žmonių. Aš manau, kad žmonės yra pats įdomiausias „objektas“ kiekvienoje šalyje, dėl to su jais stengiesi pabendrauti, o tik paskui iš lėto gali aplankyti ar muziejų, ar mečetę, ar bažnyčią, ar dar kažką. Nesu iš tų žmonių, kurie atvyksta kuo daugiau objektų pamatyti, nes paskui jie vienodi pasidaro, o per tą greitį nieko taip ir nepamatai. Aš iš tų, kurie mėgsta keliauti lėtai.

Kokios Lietuvos vietovės ar objektai, Jūsų manymu, yra verčiausi dėmesio?

Lietuvoje visada reklamuoju vietą, iš kurios esu kilęs – Šilutės kraštą, pamarį. Manau, kad jis yra labai vertas dėmesio ir dar nelabai įvertintas. Yra tokių objektų, kurie mums neatrodo labai įspūdingi, bet užsieniečiams daro tikrą įspūdį, pavyzdžiui – Kryžių kalnas. Toks praktiškai vienintelis pasaulyje yra. Taip pat Vilniaus ar Kauno senamiesčio mažumas, kai gali apeiti viską pėsčiomis, yra labai didelis pliusas. Tai, kad mes turime tokius mažesnius miestus, miestelius suteikia jaukumo. Manau, kad patys lietuviai turėtų pradėti tai vertinti.

Kas privalo būti kiekvieno išmintingo keliautojo kuprinėje?

Kreditinė kortelė, telefonas. Dažniausiai, jeigu keliaujant reikia įsimesti kelis daiktus, tai praktiškai to ir užtektų – kortelės, telefono ir kokio nors pradinio kelionės vadovo apie tą šalį, kurį labai greitai nesant interneto galėtum atsiversti ir pasižiūrėti. Na, ir aišku, žemėlapis. Žemėlapį kiekvienas turėtų turėti, jeigu keliauja savarankiškai, nori pažinti tą šalį. Dar žodynėlį, jeigu tai yra kažkokia šalis, kurios kalbos nelabai žinome, nes išmokti kelias frazes yra naudinga kiekvienam, tada labai daug simpatijų iš vietinių žmonių gauni.

Kurias Europos šalis rekomenduotumėte aplankyti aktyvias keliones mėgstančiam jaunimui?

Iš tikrųjų kiekviena šalis kažką įdomaus kiekvienam pagal pomėgius gali pasiūlyti, bet man pačiam arčiausiai širdies yra Italija. Taip pat, jau ne visai prie Europos kultūros, bet minėtoji Gruzija (Sakartvelas) – labai šilti žmonės. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Kutaisį ir per tris valandas pasiekiame Gruziją. Rekomenduočiau ten keliauti tiems, kam patinka gamta, kalnai. Kam patinka kultūra, maistas, tai būtinai Italija. Kas nori pataupyti, išleisti mažiau kelionei, rekomenduoju tokias šalis kaip Rumunija, Bulgarija, kur galima ir nutranzuoti, ir nuskristi nesudėtingai. Jeigu nori pradėti nuo tokių, kur mažiau turistų atvyksta, tai Moldova, taip pat Ukraina, galbūt kas nors rusiškai moka – tos šalys labai tinka. Vakarų Europos šalyse sudėtingiau keliauti, tenai mažiau laisvių. Aš asmeniškai tiek daug kelionėmis, tarkim, Skandinavijoje ar Anglijoje nesidžiaugiu kaip Italijoje ar Gruzijoje. Bet, pavyzdžiui, Škotija, Škotijos gamta irgi yra vertos dėmesio. Aš organizuoju žygius po Škotiją, tai šią vasarą keliausiu jau ketvirtus metus iš eilės, nes tokią gamtą turbūt tiktai Gruzija gali pasiūlyti.