„Kai kuriu, jaučiu, kad gyvenu“. Pokalbis su jaunąja menininke

Renginiai, mokymai
2012/02/08

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Ingrida Jotkaitė
Jaunasis žurnalistas
„Kai kuriu, jaučiu, kad gyvenu“. Pokalbis su jaunąja menininke
Nuotrauka: Ingrida Jotkaitė

Ar dažnai girdi žmones kalbant apie meną? Paprastai su šiuo žodžiu siejamas grožis, talentas, naujovės, kultūra, taip pat beskonybė, išsišokimas ir net nesąmonė. O kas gi visa tai kuria? Be abejo, menininkai, tačiau jau seniai svarstau, kas iš tikrųjų slypi po šiuo žodžiu. Gal pakanka gimti menininkų šeimoje, kur dailė, literatūra, teatras ar choreografija – nesvetimas sielos personažas, kuris kaip paveldėtas talentas lydi nuo pat mažens? Galbūt reikia lankyti tam tikras pamokas ar meno mokyklas, kad galėtum pasivadinti menininku? O gal užtenka pasinaudoti pažinčių ratu, kad apie tave tiesiog taip kalbėtų?

Aplink mane sukasi kuriančių žmonių ratas. Kadangi visa tai man nėra svetima, labai tuo džiaugiuosi. Labiausiai vertinu jaunuolius, kurių žinių bagažuose dar trūksta gyvenimiškos patirties, tačiau naujų idėjų, minčių gausa bei užsispyrimu jie gali pralenkti neretą veteraną. Kartais susimąstau, jog pavadinimas „Jaunasis menininkas“ – į visuomenę atklydusi nauja mada, kurios pasekėjų žaibiškai daugėja. Nesistengiu nieko teisti, nes gerai žinau, jog kiekvieno skonis skirtingas, ir galbūt tas, kurį galėčiau vadinti tikru menininku, kitam atrodytų tiesiog išsišokėlis. Kita vertus, jaunimui kuriamos palankios sąlygos išreikšti save: konkursai, įvairūs paskatinimai, darbo pasiūlymai ir, žinoma, platus galimybių spektras, kurio šiandieniniam jaunimui gali pavydėti anų laikų visuomenė.

Mintimis apie kūrybą ir meną sutiko pasidalinti šešiolikmetė Vilma Deveikytė, neseniai pristačiusi savo pirmąją parodą.

Kokią reikšmę menas turi tavo gyvenime?

Labai didelę, neišgyvenčiau be meno. Kartais būna taip, jog norisi kurti tiesiog čia ir dabar. Kurdama atsipalaiduoju ir atsiriboju nuo tikro pasaulio, panyru kažkur, kur leidžiu lietis savo mintims. Kadangi mano piešiniai nėra realistiniai, pati kartais stebiuosi, kas iš viso to išeina.

Kas paskatino kurti? Kur ieškai įkvėpimo?

Nuo mažens mėgau piešti, gal greičiau teplioti, taigi tėvai nuvedė į dailės mokyklą. Ten išmokau technikos, o po mokslų dailės mokykloje, galiu sakyti, jog atsigavau ir leidau įsijungti savo vaizduotei. Įkvėpimo ieškau aplinkoje – tai, ką matau, bandau matyti kitaip: be proporcijų bei taisyklių ir įkvėpimas ateina pats.

Kaip apibūdintum savo kūrybos stilių?

Labai sudėtingas klausimas. Tai tiesiog mano stilius, pavadinimo jam neturiu. Tokią kryptį pasirinkau todėl, jog taip ir neišmokau kurti realistinių piešinių, nesugebu taisyklingai piešti žmogaus, man patinka laužyti proporcijas: padaryti didelę galvą, mažą kūną, milžiniškas akis ir taip toliau.

Kaip kilo mintis surengti parodą?

Vieną dieną mokykloje pamačiusi kitų merginų parodą, pati panorau atskleisti kitiems, ką kuriu, taigi nuėjau pas atsakingą mokytoją ir pasakiau, jog trokštu surengti parodą.

Ko tikėjaisi prieš parodos atidarymą?

Labai jaudinausi, tikėjausi, kad ateis tik draugai, nes mokykloje nebuvau paviešinusi parodos atidarymo, kabojo tik vienas skelbimėlis prie galerijos durų, ir labai nustebau, kai į atidarymą susirinko ne tik būrys moksleivių, iš kurių daliai teko stovėti už durų, bet ir mokyklos valdžia.

Ar daug susilaukei atsiliepimų? Kokie jie?

Po parodos atidarymo sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų iš mokyklos direktoriaus, pavaduotojos, auklėtojos, draugų bei kitų lankytojų, o tiems, kurie nedrįso savo nuomonės pasakyti tiesiai į akis, palikau knygelę, į kurią gali rašyti visus atsiliepimus. Po atidarymo netgi vedžiau pamoką gimnazijos pirmokams, taip pat jau spėjau perskaityti kelis atsiliepimus iš knygelės, kurie labai teigiami, ir esu jais patenkinta. Jei turėčiau galimybę, nemanau, kad kažką keisčiau. Padedama draugų, padariau tai, ko pati norėjau. Džiaugiuosi, jog ši paroda pritraukė labai daug žmonių, kuriems taip patiko galerijoje sukurta atmosfera, jog jie ten dabar leidžia savo laisvą laiką.

Ar siesi savo gyvenimą su menu? 

Taip, siesiu, nes trokštu gyvenime veikti tai, ko noriu pati. Dar neapsisprendžiau, kokioje srityje. Galvoju apie fotografiją arba grafiką. Manau, dar yra pakankamai laiko ir neskubu visko nuspręsti.

Kokie artimiausi tavo planai?

Mano planai – toliau kurti, rengti parodas (nes pirmoji susilaukė neapsakomo pasisekimo) galbūt netgi už mokyklos ribų. Toliau kiekvieną vakarą piešiu namuose, nes tai man leidžia geriau jaustis, atsipalaiduoti. Kai kuriu, jaučiu, kad gyvenu.

Ar turi gyvenimo tikslų? Kokie jie?

Manau, mano gyvenimo tikslas, kaip ir daugelio kitų, daug pasiekti. Skirtingai nei kiti, nesiveržiu į užsienį, noriu likti Lietuvoje, nes manau, kad ir čia menas gali daug, tik reikia tinkamai tai padaryti, įdėti daug darbo, pastangų, todėl darysiu viską, jog Lietuvoje meno srityje daug pasiekčiau.

Ką galėtum patarti kitiems jauniesiems menininkams?

Niekuomet nebijoti ir negalvoti, ką pasakys kiti, tiesiog lieti viską, ką laikai savyje, ant popieriaus ir, manau, daugeliui pavyks atrasti save. Sėkmės visiems!

Visada galima pasirinkti būdą, kaip save parodyti bei išreikšti, o Vilmos pasirinkimas – paroda, atnešė jaunajai kūrėjai savų džiaugsmų bei naujų idėjų. Svarbu, jog žmonės ne tik kalbėtų, bet ir prisimintų. Niekas nesako, kad kova dėl vietos po saule yra lengva, kyla grėsmė būti pavadintam išsišokėliu ar garbėtroška, tačiau niekada nebijok eksperimentuoti bei bandyti. Menas praturtina vidinį pasaulį, tad kartais galima pasidžiaugti savo „turtais“ su kitais, ir visai nesvarbu, koks tai menas: fotografijos, piešiniai, šokiai ar knygos, visa tai teikia džiaugsmą. Kol kas aš dar neišdrįsau atverti savo vidinių sielos durų, o ką gi apie tai galvoji tu?

Jauniesiems kūrėjams siūlau užsukti į Goethe instituto svetainę, kurioje gausu informacijos apie meną, artimiausius renginius Lietuvoje, tarptautinius festivalius bei kultūrinę įvairovę. Taip pat gali apsilankyti http://www.cultureinn.lt/ – naujų idėjų pilnoje erdvėje be rėmų.

Nuotraukos: Ingrida Jotkaitė.

„Kai kuriu, jaučiu, kad gyvenu“. Pokalbis su jaunąja menininke „Kai kuriu, jaučiu, kad gyvenu“. Pokalbis su jaunąja menininke

Susijusios naujienos Daugiau

Medijų akademija: nuo idėjos iki inovacijos
Medijų akademija: nuo idėjos iki inovacijos
Mokymo kursai apie skaitmeninį darbą su jaunimu
Mokymo kursai apie skaitmeninį darbą su jaunimu
Didžiausias karjeros festivalis „Studfestas“ sugrįžta
Didžiausias karjeros festivalis „Studfestas“ sugrįžta

Susiję straipsniai Daugiau

IV-asis Rytų partnerystės jaunimo forumas
IV-asis Rytų partnerystės jaunimo forumas
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
„Sunku yra mums gyventi, todėl mes taip darome“. Festivalis „Kilkim žaibu XIX“
Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto
Kelionės po Europą – tarp Varšuvos ir Frankfurto