Gap year – laimės paieškų metai. Pirma dalis

Mokymasis, studijos
2017/01/25

STRAIPSNĮ PARENGĖ:

Justė Glinskytė
Talentingas žurnalistas
Gap year – laimės paieškų metai. Pirma dalis

12-ta klasė abiturientams yra vienas svarbiausių gyvenime sprendimų priėmimo laikotarpis. Jau sausio mėnesį pradedame intensyviai galvoti, kokius egzaminus ir kiek jų laikysime, kiek jų laikysime, kokia tema kalbėsime per kalbėjimo įskaitą, kur stosime... O gal šiemet dar nestosime niekur?

Laisvieji metai baigus vidurinę mokyklą, plačiau žinomi angl. gap year pavadinimu – galimybė vis dažniau aplankanti abiturientų mintis. Tėvams tai atrodo baisiausia mintis, galinti šauti jų mažajam aukseliui į galvą. „Tu nori iššvaistyti savo gyvenimo metus veltui?“ – tokias ar bent jau panašias frazes išgirsta didžioji dalis jaunuolių, panorusių apie savo svajones pasikalbėti su tėvais. Būtent tokius žodžius išgirdau ir aš, atskleidusi tėvams savo svajones praleisti metus be mokslų.

Šiuo metu turiu tikslą parašyti seriją straipsnių apie laisvųjų metų teikiamas galimybes ir juos jau įgyvendinusių žmonių patirtis. Taip pat ir apie tai, ką, mano manymu, reikia daryti, kad tokie metai iš tiesų atliktų savo funkciją, bei suteiktų nepamirštamų prisiminimų. Šis straipsnis – tai pirmoji straipsnių serijos dalis, susijusi su apsisprendimu imti laisvuosius metus ir mus bei mūsų tėvus varžančias baimes.

Vakarų pasaulio žmonėms laisvieji metai baigus vidurinę mokyklą – lengvai suprantamas ir įprastas reiškinys, tačiau lietuvių tautai, dar visai neseniai palikusiai sovietinį bloką, tai atrodo tarsi savanoriškas savo gyvenimo žlugdymas. Nei vienas tėvas nenori, kad jų vaikas metams iš po savo kojų prarastų tvirtą pagrindą, pasielgtų kitaip nei elgiasi jų draugų ar bendradarbių vaikai. Mūsų tėvų kartai, užaugusiai visiškai kitokiomis sąlygomis, tai dažnai yra nesuprantama. Nusigręžimas nuo tradicinio ir visiems gerai pažįstamo kelio atrodo mažų mažiausiai kvaila ir neatsakinga. Atrodo, kad iš karto neįstojęs į universitetą, jaunuolis pats pasirašo sau mirties nuosprendį, o vieninteliai jo planai ateičiai – darbas kokios nors maisto parduotuvės kasoje.

Tėvams sunku suprasti, kad jų vaikas gali būti nelaimingas ir jaustis taip, neturintis savo vietos pasaulyje. „Išlepinome savo vaiką, jis nesupranta, koks iš tiesų yra pasaulis“ – šios mintys tikrai aplanko daugumą tėvų, kurie savo vaikui nori užtikrinto ir ramaus gyvenimo. Pagal tradicinį modelį, gyvenimas toks gali būti tik baigus prestižinę aukštąją mokyklą ir dirbant 40 val. 5 dienas per savaitę. Natūralu, kad tėvai bijo dėl savo vaikų, tačiau spaudimas gyventi taip, kaip visi kiti, dažnai padaro daugiau žalos nei naudos. Pažvelgus į laisvuosius metus po mokyklos per viso gyvenimo prizmę – tai viso labo juokingai trumpas laikotarpis, savaime neturintis jokios reikšmės, kol ji jam nėra suteikiama.

 „Sometimes life is about risking everything for a dream no one can see but you“ – ši internete perskaityta citata, mano manymu, įprasmina sunkių sprendimų priėmimo svarbą. Kaip minėjau, 12 laisvų mėnesių yra tik akimirksnis palyginus su visu žmogaus gyvenimu, kuris dar tik laukia priešaky. Kalbėdama iš asmeninės perspektyvos manau, kad daugeliui jaunų žmonių vieni gyvenimo metai praleisti kitaip, nei vadovaujantis tradiciniu visuomenės nustatytu planu: mokykla –> universitetas –> karjera –> šeima – > pensija –> mirtis, gali padėti suvokti savo tikrąsias vertybes ir rasti laimės formulę, kuri ateityje padės išsigelbėti nuo nemėgstamo darbo, netenkinančio socialinio gyvenimo, blogų santykių su artimaisiais ir nelaimingos santuokos. Vieną kartą patyręs, ką reiškia iš tiesų džiaugtis gyvenimu, žmogus ateityje neleis sau prisitaikyti prie blogų gyvenimo sąlygų „nes taip yra lengviau“.

Akimirkos, kai reikia apsispręsti, ar nori siekti savo tikslų, eiti savo keliu, rizikuoti, suklupti ir vėl keltis ar eiti seniai kitų pramintu patogiu taku, yra pačios sunkiausios. Iš vienos pusės atrodo, kad nenori palikti savo komforto zonos, kurioje jautiesi saugus, užtikrintas, turi tvirtą pagrindą po kojomis, tačiau, kita vertus, negali užmerkti savo akių begaliniam troškimui turėti daugiau, pamatyti gyvenimą kitomis spalvomis ir pasiimti iš jo viską, ką jis duoda. Žinojimas, kad tavo svajonės gali išsipildyti, jeigu rasi savyje pakankamai drąsos žengti jų link, tuo pat metu ir gąsdina, ir kelia norą bėgti joms iš paskos.

Vieninteliai žmonės, kalti dėl to, kad esame nelaimingi, esame mes patys. Mes kalti, nes bijome. Bijome to, ką apie mus galvos kiti, bijome būti teisiami ir smerkiami, bijome, kad pasiekę savo svajonę, būsime nelaimingi ir gailėsimės savo pasirinkto kelio. Tačiau  tik mes patys kuriame sau neperžengiamus barjerus, vadovaudamiesi kitų žmonių pavyzdžiu. Pokyčiai ir branda yra skausmingi ir gąsdinantys dalykai, tačiau likti įstrigusiam ten, kur nepriklausai, skaudina daug labiau.

Kai kurie jaunuoliai jaučiasi nepasiruošę tokiam žingsniui, tačiau laukdamas tinkamo momento, žmogus gali pralaukti visą savo gyvenimą. Jokiu būdu nesakau, kad „Gap year“ – būtinybė, be kurios gyvenimas neturės prasmės. Anaiptol, kai kurie savo pašaukimo kryptingai siekė jau nuo 9 klasės ir jiems tie metai nedarys didelės įtakos. Tačiau jausdama savo gyvenime netikrumą, tuštumą ir beprasmiškumą, aš noru tai pakeisti. Šie metai reikalingi tokiems žmonėms kaip aš – gyvenantiems saugius ir ramius gyvenimus, ir jaučiantiems, kad jie išnaudoja labai mažai gyvenimo teikiamų galimybių. Aš nuoširdžiai tikiu, kad vien išsikrausčiusi iš namų, aš savo požiūrio į gyvenimą nepakeisiu, tam man reikia kažko daugiau ir tikiu, kad laisvieji metai –tai galimybė keistis, tobulėti ir augti.

Kas mane asmeniškai paskatino siekti pasiimti laisvus metus? Prieš pradėdama toliau mokytis, noriu suvokti mokslo svarbą, pakeisti savo darbo etiką ir įpročius, pamatyti, kurios mano draugystės sunyks paveiktos per didelio atstumo ir skirtumų. Aš taip pat noriu save praturtinti skirtingų kultūrų pažinimu, pažinti savo silpnybes ir tobulinti stiprybes, pamatyti gyvenimo grožį ir įvairialypiškumą. Tai tik trumpas apibendrinimas, kodėl norėčiau pasiimti laisvuosius metus, šių priežasčių yra daug daugiau, tačiau jos atsiranda iš kiekvieno asmeninių gyvenimo istorijų.

Esame individualios asmenybės ir patys rašome savo istoriją. Jeigu jauti, kad laisvieji metai tau yra reikalingi, rasi būdų, kaip savo svajonę išpildyti ir įrodyti tėvams, kad laiko veltui nešvaistai. Stereotipinė baimė, kad po laisvųjų metų nebenorėsi mokytis, iš tiesų yra nepagrįsta ir atsiranda iš nesupratimo, kas gi tie laisvieji metai. Žmogaus troškimas tobulėti niekada nedingsta ir kiekvienas sveikai mąstantis jaunuolis supranta, kad be įrašo apie baigtą universitetą savo CV šiais laikais gyvenime toli nenueisi. Tačiau ar tai padarysi metais ankščiau ar vėliau svarbu atrodo tik dabar.  Kai kurie studentai tris kartus pakeičia savo studijuojamą dalyką, kol iš tiesų randa tai, kas jiems patinka. Yra ir tokių, kurie būdami 30 m. įstoja mokytis visiškai naujos specialybės, nes senoji nesuteikė jų gyvenimui pilnatvės. Žmonės meta gerai apmokamus darbus, kuriuose jaučiasi nelaimingi ir iškeliauja į nepamirštamą kelionę po Indiją tik su kuprine ir noru tobulėti.  Laikas yra tik iliuzija ir gyvenime geriau nepasiduoti jo spaudimui bei tvirtomis kojomis žengti laimės link.

Viso pasaulio perspektyvoje, tavo gyvenimas yra tik dar viena nereikšminga dulkė, bet tai – tavo gyvenimas ir jis turi būti prasmingas tau, o ne tenkinti visuomenės supratimą apie tai, kas yra svarbu. Jeigu kelyje į laime prarasi kelis tau dabar svarbius žmones, taip buvo lemta. Svarbiausia, kad visų pirma laimingas būtum pats, nes šiam pasauliui trūksta laimingų žmonių, nebijančių gyventi taip, kaip jie iš tiesų nori.

Apibendrindama noriu pasakyti, kad laisvieji metai tarp vidurinės mokyklos ir universiteto bus prasmingi tik tiek, kiek prasmės jiems suteiksi. Metus toliau sėdėdamas užsidaręs savo kambaryje tėvų namuose daug gyvenimiškos patirties neįgysi. Galiausiai, tai nėra sprendimas, kurį turėtum priimti griežtai neapgalvojęs visų už ir prieš bei nesusidėliojęs priežasčių, kam tau to reikia. Tai ne gyvybės ar mirties klausimas, tačiau, kad jis būtų prasmingas, jis turi būti priimtas iš širdies.

Kitame straipsnyje planuoju aptarti galimus būdus, kaip praleisti visus metus ir kaip pradėti kurti savo veiksmų planą, tad stay tuned!

Susijusios naujienos Daugiau

„Career Talks“ – jaunimo informacijos centre
„Career Talks“ – jaunimo informacijos centre
Praktika Lietuvos kino centre
Praktika Lietuvos kino centre
SEB Žiemos praktikantų akademija
SEB Žiemos praktikantų akademija

Susiję straipsniai Daugiau

Studijos užsienyje – ar verta?
Studijos užsienyje – ar verta?
Ketvirtas kursas: „ieškosiu darbo arba, blogiausiu atveju, stosiu į magistrantūrą“
Ketvirtas kursas: „ieškosiu darbo arba, blogiausiu atveju, stosiu į magistrantūrą“
Darbas su jaunimu ir technologijos. Ko galime pasiekti?
Darbas su jaunimu ir technologijos. Ko galime pasiekti?
Prenumeruok
loading...
Tau pavyko! Lauk pirmadienio!