Žaidimas, tapęs terapija

Nepatogus kinas
2019/10/15
Žaidimas, tapęs terapija

Režisieriaus Tonislav Hristov filmas „The Magic Life of V“ – galimybė į paauglių pasaulį pažvelgti kitaip. V. Vienoje raidėje telpa jautri, širdį paliečianti merginos istorija. Tėvo alkoholizmo liūne nuskandinta vaikystė, brolio neįgalumas lyg šešėlis slenkantis už nugaros, bei kita emocinė našta verčia V ieškoti būdų, kaip iš to išsivaduoti.

V vaikystė toli gražu nebuvo klota rožėmis. Gražiausiu savo vaikystės prisiminimu mergina įvardija įvykį, kai girtas tėvas besiskusdamas barzdą įsipjovė ir susiėmęs už gerklės ėmė vaizduoti, kad miršta. Neva, toks subtilus buvo jo humoro jausmas. Dėl alkoholio, valdančio šio vyro protą, šeima iširo. Vaikai augo be tėvo, nematė jo ilgą laiką. Prie jaukios emocinės aplinkos pagrindinės veikėjos atžvilgiu neprisidėjo ir vyresniojo brolio negalia – nors mergaitė mylėjo savo brolį ir skyrė jam daug dėmesio, kitų vaikų patyčios adresuotos jai pažadino pyktį ir agresiją jaunoje širdyje.                

Įveikusi tokį sunkų gyvenimo periodą, V stengiasi atsikratyti neigiamų emocijų, blogų prisiminimų. Ji išeitį suranda žaisdama realybėje vykstančius vaidmenų (angl. role play games) žaidimus, kuriuose su būriu bendraminčių apsimeta magais, kareiviais ir t.t. Šie žaidimai jai tampa terapija – mergina sukuria tokius personažus, kurie pasižymi savybėmis, kurias pati nori turėti: kalbumas, bendravimo laisvumas, linksmumas. Sukurti personažai jai padeda pasisemti stiprybės ir kasdieniame gyvenime. Užsivilkusi veikėjo apsiaustą V tarsi perima jo savybes, susikaupia, atranda vidinę ramybę. Žaisdama gyvo veiksmo vaidmenų žaidimą ji po truputį atsikrato vaikystės siaubų, pažvelgia į praeitį per atstumą. Nors ji sėkmingai užsiima vaidmenų žaidimais, bet jai sunku suvokti problemos mastą. Mergina tarsi nuvertina, sumenkina praeities įvykius sakydama, kad toks atvejis yra toli gražu ne vienintelis.  

Šiuolaikinėje visuomenėje vaidmenų žaidimai yra pasmerkiami dėl savotiškai pavojingo būdo pabėgti nuo realybės. Vieniems toks bėgimas yra rizika sumaišyti realybę su žaidimais, o kitiems – terapija. Nors vaidmenų žaidimai yra grįsti išgalvotais veikėjais, iš tikro tai galimybė ne tik pabėgti nuo problemų, kurti naują istoriją, kurioje atsipalaiduojama ir ištransliuojama visa neigiama energija, bet ir atlikti savianalizę. Kiekvieną kartą V mėgindama suvokti kitą veikėją: jo elgseną, mintis ir pasirinkimus, iš tiesų, analizuoja save. Režisierius T. Hristov vaidmenų žaidimus nutapo kaip terapiją, bet neskirsto dalykų į gerus arba blogus. Jis pasakoja istoriją, nusako jauno žmogaus išgyvenimus, bet išvadas leidžia pasidaryti filmo žiūrovui. Būtent dėl šios priežasties filmas tampa patrauklesniu ir priverčia kiekvieną susimąstyti, pajusti, išgyventi.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.

Susijusios naujienos Daugiau

Susiję straipsniai Daugiau

Kaip atrodo karo pabėgėlio kelionė?
Kaip atrodo karo pabėgėlio kelionė?
Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga
Filmo „Paskutinis piemuo“ apžvalga
Normalumas – intymesnis požiūris į save
Normalumas – intymesnis požiūris į save