Editos Puskunigytės knygos „Mergina po vidurnakčio“ recenzija

2018/08/09
Editos Puskunigytės knygos „Mergina po vidurnakčio“ recenzija

Visada maniau, kad knygų recenzijas gali rašyti tik didieji literatai, o ne eiliniai rašyto žodžio prieteliai, kartas nuo karto pasidomintys, kas naujo nušvitę lietuviškosios literatūros padangėje. Kita vertus, jei yra galimybė kažkuo geru pasidalinti, visada į naudą, ypač žinant kokią išliekamąją vertę knygų mylėtojams tai turės.

Mane ypatingai džiugina, kad Lietuvoje vis daugėja jaunosios kartos rašytojų, kurių kūriniai it šviežio vėjo gūsis pūsteli tada, kai labiausiai jo reikia. Dar praeitų metų gruodį labai džiaugiausi atradusi Gabiją Grušaitę ir jos knygas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ ir „Neišsipildymas“, kuriose tiek daug jaunatviškumo, ironijos, subtilumo, egzistencializmo, įsišaknijusių posovietinių reliktų ir jų padarinių jaunuomenei, balansuojančiai tarp sovietinės sistemos liekanų ir vakarietiškos mąstysenos.

Na, o šių metų birželio atradimas – Editos Puskunigytės „Mergina po vidurnakčio“.  

Iš atsiliepimų internetinėje plotmėje buvau susidariusi įspūdį, kad į rankas pakliuvo per daug neįpareigojantis, pramoginio pobūdžio grožinės literatūros kūrinys, kurį užvertus nieko nebelieka. Tarsi reminiscencija į ankstyvoje paauglystėje skaitytus Hortensijos Ullrich kūrinius nuo „Kas pabučiuos paskutinis“ iki „Mylimos tik geltonplaukės“ (ir, va, turėk bėdą, jog brunete gimei) tik naujame amplua, kai tau netoli (o gal jau) ketvirta dešimtmetis barbena. Arba patarimų vadovas, kol paskutinis traukinys dar nenuvažiavo. Smagu buvo klysti.

Vos pradėjus skaityti pirmąjį skyrių, nebesinorėjo sustoti, kiekvieną pastraipą akimis ryte rijau. Mane sužavėjo subtilus, sarkastiškas tonas (kartais primenantis vokiečių prarastosios kartos klasiką E. M. Remarką ar subtilųjį anglų rašytoją G. Orwellą), nūdienos apraiškų ironiškas pateikimas, pamokantis požiūris į gyvenimą, jo prasmę, santykius. Ši knyga universali, padedanti atpažinti save ar / ir susitapatinti su knygos personažais, o galbūt sulyginti juos su aplink esančiais asmenimis.

Editos Puskunigytės knygoje „Mergina po vidurnakčio“ ne tik per pagrindinės veikėjos Emos, bet ir per kitus personažus galima pažvelgti į mus supantį pasaulį, demaskuoti neretai pervertinamą išorinį jo blizgesį, amžinąjį skubėjimą, sizifiškąjį kilimą begaliniais karjeros laiptais prieš pastatant fundamentaliąsias vertybes, kaip meilė, draugystė, drąsa ir ryžtas keistis, nestovėti vietoje, siekti užsibrėžtų tikslų, išsaugant savąjį aš. Tai tarsi (ne)tyčinis vadovėlis, skatinantis sugrįžti į save. Po permainingų vėjų, pūsteliančių amžinai skubančiame pasaulyje, po iš kojų verčiančių įvykių, po skausmingų praradimų ir pasiklydimų išlieka viltis, kad nepaisant to, viskas bus gerai, kad anksčiau ar vėliau įvyks sugrįžimas į gimtuosius savojo „aš“ namus. Edita savo kūriniu primena esminę gyvenimo tiesą – kiekvienas esame savo laimės kalvis, kitais žodžiais tariant, gyvenimo pilnatvės buvimas, nepriklauso nuo nieko daugiau, tik nuo savęs.

Su autorės kurtais personažais gali susitapatinti ne vienas. Net ir kartos, gimusios po nepriklausomybės atgavimo, neretai turi tam tikrų sovietinio mentaliteto liekanų. Jei entuziazmo nestinga pradedant dirbti, motyvuojantis jaunatvišku maksimalizmu ar idealizmu, tai prabėgus tam tikram laikui, matant kad jis nei vertinamas, nei skatinamas, vis tiek liekama ten, kur esama, nes susiformuoja įprotis. Emos darbas naujienų portale su skandalingomis antraštėmis tą puikiai iliustruoja. Kūrybinės ambicijos atsiduria vis stiprėjančioje letargo būsenoje, iš kurios su metais nebepavyksta pabusti, taip susikuria komforto zona, iš kurios net ir didžiausioje kančioje būnant  nesinori pasprukti. Tas pats ir su santykiais tarp kitų asmenų. Knygoje „Mergina po vidurnakčio“ pateikiamas ne vienas destruktyvių santykių pavyzdys, leidžiantis nuspėti, kokia lemtis jų tyko. Juk neretai dailiosios lyties atstovės, pasinerdamos į santykius, pamiršta visus savisaugos instinktus ir stačia galva neria į meilės apžavus, kuriems išsisklaidžius ateina supratimas, kad ir vėl nudegta buvo. Kūrinyje „Mergina po vidurnakčio“ šių istorijų netrūksta, o jos pasitarnauja akylesnių savisaugos instinktų formulavimui.

Reziumuojant, knygą „sulapnojau“ per parą, nes nesinorėjo jos užversti. Puikus grožinės literatūros darbas, akstinantis gvildenti fundamentaliuosius gyvenimo klausimus šmaikščiu kampu. Belieka tikėtis, o kartu palinkėti talentingai jaunosios kartos autorei neblėstančių kūrybinių ambicijų, kad ir toliau džiugintų savo grožinės literatūros vaisiais, praturtinančiais jaunosios kartos atstovus savo išmintimi, o vyresniesiems primindama, kaip įsisukus į rutinos verpetą, jame nepasimesti ir nebijoti permainų, nes tai gyvenimo variklis.

Šaltiniai: Eurodesk Lietuva.

Prenumeruok
loading...
Tau pavyko! Lauk pirmadienio!