Kasmet vis daugiau studentų išbando mainų programų teikiamas galimybes ir išvyksta iki dviejų semestrų į užsienio šalių aukštąsias mokyklas, siekdami praplėsti profesinių bei kultūrinių žinių akiratį. Vis tik esami studentai dažnai svarsto, ar verta mainuose dalyvauti, abejoja, ar susidoros su sunkumais, iškilusiais svečioje šalyje. Susidomėjusi, ar šios baimės yra pagrįstos, pakalbinau Vilniaus universiteto politikos mokslų studentę Ingrida Palaimaitę, kuri noriai sutiko pasidalinti savo patirtimi dalyvaujant mainų programose.

Vieni žmonės labai anksti atranda savo gebėjimus ir jų nereikia specialiai orientuoti, tarkim, nuo mažens mėgęs piešti jaunuolis žino, kad bus meno srities atstovas. Tokius žmones, kurių gebėjimai ir polinkiai labai ryškūs, tereikia tinkamai nukreipti, bet didžioji dauguma šiandieninių vyresnių klasių moksleivių negali apsispręsti, kur jie norės studijuoti baigę mokyklą, nežino, kokią profesiją pasirinkti. Kalbinu karjeros planavimo specialistę Dalią Gecevičiūtę.

Jeigu galvoji apie kalbų studijas ir domėjaisi, kokias filologijos studijų programas siūlo įvairios Lietuvos aukštosios mokyklos, galbūt akis užkliuvo ir už Vilniaus universitete siūlomos Klasikinės filologijos studijų programos. Vos keliolika žmonių per metus priimanti specialybė daugeliui abiturientų galėtų pasirodyti mįslė, o ir dėstytojai neslepia, kad kasmet pasitaiko žmonių, įstojusių, bet taip ir nesupratusių, kur stoja, ar manančių, kad klasikinė filologija – tai įprasta filologija, tarsi lietuvių kalba ir literatūra, o paskui baisiai nustembančių, kai rugsėjį tenka kibti į storas lotynų ir senosios graikų kalbos gramatikas. Todėl šiandien kalbuosi su dviem klasikėmis – Klasikinės filologijos katedros vedėja doc. dr. Audrone Kučinskiene ir klasikinės filologijos absolvente Gabija Daukšaite, kuri su didžiule meile sutiko papasakoti apie savo studijas. Tikiuosi, kad šis pokalbis kam nors galbūt padės atrasti negirdėtą studijų kryptį, o kitiems – daugiau sužinoti apie tokią specialybę.